KAS PRIEŠ KARĄ PASIDUOKIT

Kai pavargstu nuo nuolatinių kovojimų neigiamą versti į teigiamą, o namų sienos suvaržo, žinau, kad visada turiu galimybę apsilankyti teatre, pravalyti protą ir papildyti jį naujomis mintimis. Vakar klausiau savęs, kodėl žmonėms reikia teatro. Ir priėjau atsakymo, kad nereikia! Nereikia žmonėms teatro!

Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, teatrą lanko vos 7% visuomenės. Galvoju, su kuo susiduria tie visi kiti 93%? Ir atsakymas labai greitai atkeliavo man į galvą. Visi likę susiduria su baime. Kam rinktis mąstyti, jei gali to išvengti. Nori išvengti – neik į teatrą. Paprasta. Štai sausio 7d.  apsilankiau asociacijos Teatronas  prieš premjerinėje spektaklio repeticijoje. Pats spektaklio pavadinimas tarsi iš karto siūlo išeitį – “Kas prieš karą pasiduokit”, kai vėliau šiam pasibaigus supranti, jog iš tikrųjų pasidavėm. Vos atėjus pasitiko du aktoriai, identifikavę ir nurodę, kur kiekvienam geriausiai būtų sėstis, taip savotiškai supriešinant publiką. Sunku neatskleisti daugiau, tačiau vėliau prasideda visas įdomumas. Viliuosi, nueisite pažiūrėti ir įsitikinsite patys. Panašu, kad Lietuvoj vis labiau ir labiau įsitvirtina interaktyvusis teatras. Suvokiant faktą, kad išjudinti susikausčiusią Lietuvos publiką yra tikrai ne pati lengviausia užduotis, džiaugiuosi režisieriaus ir visos asociacijos darbo rezultatu, nes buvau įtraukta nuo pirmų spektaklio minučių ir išlaikiau dėmesį iki pat pabaigos. Vienai minčiai atėjus į galvą, dar nespėjus ten įsitvirtinti, šią pakeisdavo kita ir taip visą spektaklį – žiūrovas paliekamas savo apmąstymų klampynėje, emocinėje akistatoje su spektaklyje interpretuojamais įvykiais. Tai ir yra baimė, dėl kurios žmonės teatre nesilanko – dėl akistatos su savimi. Pirmoje dalyje per politiškumo prizmę nagrinėjiami įvykiai, vėliau pereina prie asmeniškumo – žmogaus jausmų tyrinėjimo politinių įvykių kontekste. Būtent šis pirmosios ir antrosios dalies nesuderinamumas, kaip galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio, ir yra puiki terpė susidaryti savo individualų vaizdinį apie spektaklį. “Kas prieš karą pasiduokit” mane sudomino savo įvairialypėmis temomis – propaganda, feminizmu, homofobija, seksualine prievarta, pop kultūros įtaka jaunimui, o giliau pasikapstęs atrastum ir dar daugiau. Toks šokinėjimas nuo temos prie temos sukuria aliuziją į kasdienį gyvenimą – nespėjus praeiti vienam visuomenę sukrėtusiam įvykiui, šį greitai užmirštame, ir tik pasikartojus panašaus pobūdžio situacijai, sugebame įžvelgti įvykių seką, rodančią tų pačių problemų ignoravimą ir nesprendžiamumą.  Vienas geresnių pastarųjų savaičių pavyzdžių – užgesusi kompozitoriaus, multiinstrumentalisto Tomo Dobrovolskio gyvybė dėl žiauraus užpuolimo gatvėje. Tačiau klausimas, kiek įdėsime pastangų, kad tai daugiau nepasikartotų? Ar šiam įvykiui nurimus toliau lauksime naujos “sensacijos”, kai aikčiodami minioje kartosime “padėtis tapo nevaldoma”?

“Mes jau dabar gyvename karo būsenoje”, teigia režisierius. Ir tik palinkčioji galvą, naiviai pritardamas, nes nuo šiol jau nesi garantuotas, kad nebūsi sudegintas automobilio bagažinėje. Gildo Aleksos žodžiais tariant, baisu, kai gali durti su pirštu į žemėlapį ir bet kurioje Lietuvos vietovėje bus įvykusi panaši situacija.

Man visada kildavo klausimas, kodėl tokie režisieriai, kaip pavyzdžiui, Oskaras Koršunovas, sukūrę spėktaklį nebeturi ką daugiau pasakyti. Spaudos konferencijose žurnalistų klausimai atsimušdavo į sieną, viso labo išpešę elementarų ir paviršutinišką atsakymą. Svarsčiau, gal sudėjus visą save į meno kūrinį, paprasčiausiai nebeturi ko pridurti, teisę vertinti ir diskutuoti palikdamas žiūrovams. Tačiau iš kitos pusės pažvelgti paskatino po spektaklio vykęs aptarimas su “Kas prieš karą pasiduokit” aktorių komanda (Renida Baltrušaitytė, Milda Naudžiūnaitė, Valerijus Kazlauskas, Gintautas Ulmis, Džiugas Kunsmanas) ir režisieriumi (jau minėtu Gildu Aleksa). Džiaugiuosi, kad jauni žmonės turi ką pasakyti. Pasakyti žymiai daugiau, nei telpa dvejose valandose spektaklio. Temos, kuriomis diskutavome, visai nepriminė pasiteisinimų dėl vienokio ar kitokio režisūrinio sprendimo. Priešingai, tik dar labiau papildė patį spektaklio turinį ir padėjo į stalčiukus sudėliot minčių chaosą, siautusį  šio teatrinio įvykio metu. Todėl linkiu nebijoti akistatos su savimi ir rinktis šį vidurį tarp politinio ir egzistencialistinio teatro. Linkiu didinti žmonių, lankančių teatrą, skaičių. Linkiu užsukti susipažinti su kuriančiu jaunimu – patiems pamatyti, kokius įvykius šie į save įkvepia, viduj augina, o vėliau, su tikslu dalintis, iškvepia visiems mums.

Asociacijos TEATRONAS spektaklis. Sausio 9, 10 d. 19 val.

Dviejų dalių agresyvi komedija (N-18).

Bilieto kaina 4-6€

Daugiau info : http://teatras.vdu.lt/repertuaras/kas-pries-kara-pasiduokit-2/#toggle-id-2 arba https://www.facebook.com/events/350524245151719/?ref_newsfeed_story_type=regular

One thought on “KAS PRIEŠ KARĄ PASIDUOKIT

  1. Teko lankytis šiame spektaklyje prieš porą dienų. Ėjau nesitikėdama nieko, bet išėjau pilna įspūdžiu. Tiesa ėjau, net neperskaičiusi aprašymo.
    Bet su bičiuliu, su kuriuo laikėmės teatre, nusprendėme, kad spektaklis tikrai paliekantis žymia. Nes dar keletą dienų negalėjom pamiršti įvairių detalių ir vis jas kartojom ir kartojom.
    Taipogi mes abu atsidūrėm skirtingose pusėse pirmoje dalyje, buvo įdomu pakalbėti, kai kiekvienam atrodė iš kitos barikados pusės.
    Tai tiek.
    Tik norėjau pritarti jūsų nuomonei apie šį meno kūrinį.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s