Kodėl po „Savižudžio“ norėjosi gyventi?

„Lyg grįžus į namus“. Taip galėčiau įvardinti jausmą, kuris aplankė ir vėl įžengus į Vilniaus Mažąjį teatrą. Teatro kilimai, sienos, lempos, veidrodžiai, visi ir vėl su manimi sveikinosi daugiau nei po pusės metų pertraukos. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent šis, o ne kitas teatras sukuria tokį jaukumo pojūtį. Ar tai senomis teatrinėmis tradicijos grindžiama Mažojo veikla ar tai loginiais standartais nepaaiškinama simpatija, einanti iš manęs paties.

Šį kartą teatran atbėgau (tiesiogine ta žodžio prasme tariant, mat gyvenimiškiems likimo pokštams visai nesvarbu, jog skubama kultūrintis) į Gabrielės Tuminaitės režisuotą premjerinį VMT spektaklį „Savižudis“ pagal Nikolajaus Erdmuno pjesę. Pati pjesė pagarsėjusi tuo, jog yra tarpe žinomiausių sovietmečiu uždraustų pjesių , taipogi parašyta sovietų valdžios užsakymu sušaudyto režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo, o net aštuoniolika mėnesių ją repetavo ir pats Stanislavskis.

Spektaklis startuoja tradicinėmis šeimyninėmis peripetijomis ir buitiškumais, kurie dažnai išprovokuoja ilgalaikius isterijos ir pykčio priepuolius, žinoma, visada pereinančius į šitą daugiau. Pamatinius gyvenimo klausimus dar pradžioje paliečia pagrindinė spektaklio aktorė, Indrė Patkauskaitė, spektaklyje kalbanti Marijos Podsekalnikovos vaidmeniu ir naiviai klausdama : „Kam aš, moteris, šioj žemėj esu? Ar tik tam, kad tenkinčiau kitų poreikius?“. Negaliu nepastebėti, kaip šalia manęs sėdinti pora susidairo. Vaikino žvilgsnis primena išankstinį teisinimąsi, tuo tarpu, mergina siunčia priekaištų ir nepasitenkinimo santykiais kupinas bangas. Nesu tikra, ar žiūrėdama spektaklį sugebu įvertinti tik patį spektaklį. Mano dėmesys dažnai nukrypsta į publiką, kuri net ir neinteraktyvaus spektaklio metu atlieka savąjį vaidmenį, į teatrinį įvykį įsiterpdama kosuliu, nerangiais krustelėjimais, juoku, šnabždesiu, šalia sėdinčiam kaimynui. Publikos vaidmuo spektaklyje ne ką mažiau įdomus už scenoje esančių aktorių vaidybą, tad ir mano dėmesys dažnai nukrypsta ne į sceną, bet į salę. Plačiai teatre nuaidi juokas po tokių pasisakymų, skambėjusių aktorių lūpomis : „Vyras – nebaigta moteris“ ar buitiškumo išprovokuotų nuoširdžių prisipažinimų : „Baisiai liūdna taip gyventi“. Publika sako patinka. Publika sako šmaikštu. Publika sako juokinga. Kreivai pasišypsau per šoną ir galvoju : „Juk juokiamės iš savęs. Matomai pernelyg ryškiai save atpažįstam“.

Viskas aišku ir be ilgų išvedžiojimų – buitis visus pribaigia, o tada tik tyliai sėdi ir lauki, kada vieną dieną artimas žmogus ims ir palūš nuo kasdienybės, nuo temų, nesikeičiančių metų metus. Šypseną ne kartą išspaudė ir savižudį – Semioną Podsekalnikovą įkūnijantis aktorius Daumantas Ciunis : „Gyvenimas yra puikus…bet tik laikraščiuose apie tai skaičiau. Turbūt rytoj bus išspausdintas paneigimas“. Būtent iš tokių frazių puikiai pasijaučia ir laikmetis, kuriame vystomas spektaklis. Tai laikotarpis, kai laikraštyje išspausdintu tekstu ar radijuje išsakytu pranešimu tikima labiau nei pačiu savimi. Tokiu atveju palūžti yra vienas juokas, o siūlymai gyventi gerai į smegenis atsimuša kaip į sieną. Priešingai – po truputį pasėjama mintis : „Gal iš tikrųjų tada reikia žudytis, hm?“. Juk kokia iš tavęs nauda ant šios žemės paviršiaus, kai esi tik žmonos ir uošvienės užguitas išlaikytinis.

Patiko spektaklio sukurtas jausmas. Juoką ir šypseną greitai pakeičia rimta, mąstymo ir susimąstymo kupina akimirka. Kaip ir minėjau – stebi scenoje vaidinančius aktorius, manai, kad juokiesi iš spektaklio, bet iš tiesų juokingas esi pats sau. Juokingas yra gyvenimas. Juokinga yra riba tarp gyvenimo ir mirties. Nuo šiol nesijauti tikras, kad štai tuščioje vietoje, vos už keleto kėdžių nuo tavęs, nesėdi mirtis ir nesikvatoja kartu su tavimi. Skirtumas yra tik akimirka, tik sekundė. TIK – dar su savimi, su žmona, dar su uošve. TAK – be žmonos, be uošvės, o svarbiausia – be savęs.

Būtent egoizmas šiame spektaklyje triumfuoja. Kai randi milijonus priežasčių, kodėl būtent tu, o ne kuris kitas šios žemės žmogus yra vertas gyventi. Kai jausmas, kuždantis, esą gali daryti ką panorėjęs, aplanko tik mirties akistatoje. „Štai kada atėjo gyvenimas. Atėjo pusvalandis iki mirties“.

Ironiška ir viena smagiausių spektaklio scenų man asmeniškai patapo bergždžios pastangos įprasminti gyvenimą , sudedant visas viltis į ne ką kitą, bet…DŪDĄ! Ar yra tekę susidurti su situacija, kai, rodos, iki pilnos laimės tetrūksta … (vieta jūsų troškimui). Ir štai, kai šį troškimą įgyvendinsite ar patenkinsite save tam tikru pirkiniu, tada tai jau tikrai gyvensit laimingai ir daugiau nieko nebereikės. Tik štai ir vėl eilinį kartą patenkinę savo ego apsidairysite ir pamatysite, kad to, ką turite, vėlgi per maža. Taip ir „Savižudyje“. Kai gyvenimas tau atneša dūdą ir, regis, viskas susidėlios į stalčiukus, netikėtai prireikia rojalio, be kurio ir grojimas dūda tampa praktiškai nebeįmanomas. Net neabejoju, tokia situacija yra nesibaigianti dainelė ir Jūsų kasdieninės istorijos dalis.

Kalbėti apie techninius dalykus ir spektaklio visumą nėra mano stiprioji pusė. Mat leidžiu sau rašyti tik iš patyriminės pusės, kaip buvau paliesta Aš, kaip žiūrovė (o pasirodo egoizmo pilnas ne tik pas pagrindins spektaklio veikėjas). Tačiau tiek muzika (kompozitorius Giedrius Puskunigis), tiek spektaklio vizualiniai sprendimai (dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė), tiek publikos reakcijos (už kurias pripažinsiu, kartais pajaučiu svetimą gėdą, nuskambėjus kiekvienam prunkštelėjimui išgirdus žodį DŪRA ar kitus keiksmažodžius. Šiandien scenoje rūkoma, išsirengiama nuogai, intelektualūs juokeliai yra pasmerkiami myriop, nes ne masėms suprasti, o štai parodom pirštą, pasakom dūra ir juokiamės iki nukritimo) susijungė į ganėtinai puikų estetinį darbą, galbūt ne į tokį stilistiškai idealų, kaip Wes Andersono filmuose, bet gal ir lyginti iš tiesų nelabai turėčiau.

Na o baigiant galiu pasakyti, kad jei ir patapsite SAVIŽUDŽIAIS, turėkite omeny, kad naudą bet kokiu atveju kažkam atnešite. Nusišaukit dėl moters/vyro, nusišaukit dėl tiesos, nusišaukit dėl teisybės. Tad jei jau ir kelsit prieš save ranką, nebūkit savanaudžiai! Užbaigiu šį tekstą lydima ironijos, koks reziumuojant ir buvo šis spektaklis, koks iš esmės yra ir pats gyvenimas.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s