Kaip statistinį lietuvį atvesti į teatrą? Bad Rabbits „Š.T.C – šiuolaikinis tolerancijos centras“

Štai sėdžiu bibliotekoje, lipdau žodžius vieną prie kito ir mąstau, kaip turėčiau apibrėžti statistinį lietuvį, kurį šia rašliava norėčiau pasiekti. Tačiau kreipiuosi ir į Tave, kaip į žmogų, kuriam įdomus teatras ir jame nagrinėjamos socialinės problemos. Metu žvilgsnį pro langą, o šį patraukia du vyrukai, aršiai vienas kitam įrodinėjantys, neabejoju, svarbiausias gyvenimo tiesas.

Kedukai – yra;

Treninginės kelnės su dviem dryželiais – yra;

Koža – yra;

Skusta galva – be priekaištų;

Cigariukas – rankoje;

Žemės apdovanojimo „skrepliumi“ procesija – įvykdyta;

Lokacija – Antakalnio kioskas, už kurio kompanija, man rašant, tik gausėja. Štai prasiveria ir kioskio durys, pasimato pardavėjos, aktyviai įsitraukusios į bendravimą ir palaikančios kompaniją berūkant. Su maksiminiu maišeliu štai atkrypuoja ir dar vienas veikėjas, bandydamas paslėpti tai, kas akivaizdu. Čia mano spoksojimas ir baigiasi, pagavus vieno iš veikėjo žvilgsnį, lengvai sakantį : „mergela, džiaukis, kad žiūri iš kitapus lango, o tai nevisai šviesiai dabar tau baigtųsi“. Galvoju, gal koks performanas? Deja. Viso labo skaudi realybė.

Sėdėjau ir žvelgiau tiesiai į tai, ką mano supratimu, būtų galima vadinti statistiniu lietuviu. Žmogų, kuriam dažniausiai po kojomis maišosi viskas, išskyrus jį patį. Tačiau didžiausia bėda, kad statistinis lietuvis NEINA Į TEATRĄ. O jei ir eina, tai labai išimtinais atvejais. Tačiau būtent STATISTINIAM LIETUVIUI, mano nuomone, ir yra skirtas Bad Rabbits meninio sindikato performansas „ŠTC – šiuolaikinis tolerancijos centras“.

Galbūt dabar  daugelis spėliojate : kas gi tie Bad Rabbits ir ko gi šie pikti triušiai siekia? Na o kad ilgai spėlioti netektų – pristatau :

BAD RABBIRS – Tai partizaninė opozicija tradiciniams teatro reiškiniams. „Blogi triušiai“ dirba lygiaverčio bendradarbiavimo principu, tad renginiuose nėra vieno režisieriaus, pagrindinių ar antraeilių vaidmenų, neapsiribojama ir apibrėžta menine forma. Priklausomai nuo pasirinktos idėjos, spektakliai gali laviruoti tarp performanso ar socialinio eksperimento. Svarbiausia, kad kuriamas alternatyvus teatras neužsidarytų mažame scenos meno gurmanų rate, bet taptų netikėtu žmogaus gyvenimo reiškiniu.

Na o dabar apie patį spektaklį.

„Š.T.C – šiuolaikinis tolerancijos centras“ kontekste statistinis lietuvis patampa žmogus, stokojantis tolerancijos, jaučiantis diskomfortą tautinių mažumų apsuptyje, niekinantis kitokios odos spalvos, netradicinės lytinės pakraipos ar neįgalius žmones. Tolerancijos problema tikrai nėra įtraukta į „lengviausiai sprendžiamų visuomenės problemų“ sąrašą. O kaip šią temą pavyko plėtoti Bad Rabbits meninio sindikato aktoriams?

Pirmojoje performanso dalyje mums pristatomi kandidatai į darbo pokalbį . Tai standartiniai veikėjai, susilaukiantys daugiausiai neigiamo visuomenės dėmesio ir vien tik savo valios pastangomis nepajėgiantys laužyti apie juos susiformavusių stereotipų. Pokalbyje  dėl darbo susitinkame su sąkandžio problemą turinčia mergina, kandidatuojančią dirbti konsultantės darbą; apgaulingos išvaizdos bandiūga, besitikintį gauti socialinio darbuotojo pareigas neįgaliųjų centre; homoseksualų vaikiną, norintį tapti vaikų darželio auklėtoju ir kt. Tačiau šioje dalyje svarbiausia dalimi leidžiama pasijausti publikai, kuriai lemta nuspręsti, kuris kandidatas gaus darbą, o kuris ne.

Jau nuo pat spektaklio pradžios (stengiuosi visais būdais apeiti žodį spektaklis, nes vaidybos čia būta minimalios. Vis nugirsdavau šalia sėdinčių klausimus – tai čia aktoriai ar ne? ) buvo galima pamatyti, jog šį kartą publika susirinko itin tolerantiška. Visi kandidatams užduodami klausimai orientuodavosi tik į kvalifikacinius gebėjimus, stengiantis išvengti bet kokių asmeniškumų. Kalbėdama apie teatrinius pasirodymus, vienas pagrindinių aspektų, kurį stengiuosi paliesti – publikos įsitraukimas ir reakcija. Todėl šį kartą labai nudžiugau, kad niekam nereikėjo užpildyti nejaukių tylos pauzių dėl dalyvaujančių pasyvumo. Priešingai, žiūrovai puikiai įsijautė į darbdavio vaidmenį. Žmonių būta  pakankamai drąsių ir nebijančių išreikšti čia, vietoje, kylančių minčių. Nesunku pastebėti, kad ir publikos reakcijos ganėtinai stereotipinės. Kandidatai į darbą pilnai pasiruošę atremti nesunkaus pobūdžio klausimus, o ir patys aktoriai savo prisistatymuose palieka kabliukų, leidžiančių juos lengvai formuluoti.

Tačiau vienintelis žmogus, kurio išties daugiausiai klausi, esi TU pats. Ar nesu tolerantiška, jei turiu abejonių dėl homoseksualaus vaikino priėmimo į darbą ir kad logiškai negaliu paaiškinti šių abejonių priežasčių? Kaip pats elgtumeis būdamas „Maximos“ vadybininkas? Ar sutiktum priimti darbo prašančią čigonę, vien dėl to, kad šiai reikia išlaikyti jaunesniuosius brolius ir seseris, kol mama guli ligoninėj, o tėvas kalėjime? Panašu, kad publika kandidatus į darbą rinko pirmiausia pasitelkdami žmogiškumo vertinimo skalę, o tik vėliau kvalifikacinę.

Štai antroji dalis prasideda kvietimu apsilankyti kandidatų į darbą namuose. Prieš darant bet kokias išvadas, pirmiausia skatinama susipažinti su veikėjų gyvenimo būdu, dalykais, kuriais šie susiduria kiekvieną dieną : su tuo, kas mums iš pirmo žvilgsnio atrodo tolima, nekasdieniška ir žinoma, nepriimtina. „Rask savy tamsą, rask savy šešėlį“, kaip avys, varinėjamos savų įsitikinamų, lakstėme TAIP ir NE pasirinkimo galimybių link.

Ar Jums juokingas šalia stovintis kaimynas?

Ar Jums juoką kelia žiema?

Ar laukiate pavasario?

Ar mėgstate dovanoti gėles, užaugusias mūsų gimtinės pievose?

Ar mėgstate gauti gėles, užaugusias mūsų gimtinės pievose?

Ar manote, kad esate tikras lietuvis?

Ar žinote faktą, kad esate tikras lietuvis?

Ar kraujo mišrumas turi įtakos žmonių tarpusavio santykiams?

Šie ir dar daugiau klausimų kvietė permąstyti savo moralinius principus, pasitikrinti istorines žinias, atkreipti dėmesį, kiek esi paveikus masės judėjimui. Būta ir pasipriešinimų, tačiau svarbiausias klausimas – kaip galvoji TU, o ne kiti?

Tai ne tik patyriminis, bet ir edukacinis performansas. Prisiminiau ne tik apie Juzefą Pilsudskį, Salomėją Nerį, bet įgijau ir naujų žinių, kurių visai nesitikėjau. Vienareikšmiškai aišku – žiūrovas pirmiausiai skatinamas susipažinti su situacija, o tik tada smerkti. Na o jei išėję liksite nepatenkinti, tai bent jau nusivalysite apnašas – tiek nuo dantų*, tiek nuo smegenų.

*O ką turiu omeny, sužinoti galite, tik patys čionai sudalyvavę!

Jeigu turite pažįstamų, atitinkančių statistinio lietuvio aprašymą, prašau, atveskite jį į teatrą. Ateikite ir patys, jei trokštate save panagrinėti per susidūrimą su spektakliu. Ateikite, jei nesate nubrėžę aiškių ribų, žinodami, kas yra gėris, o kas blogis ir niekada neabejodami. Ateikite į Bad Rabbits „ŠTC – šiuolaikinis tolerancijos centras“. Jau kitą mėnesį – kovo 15d. @ Kultūros baras KABLYS.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s