„Žudyti lėtai, kad pajustų, jog miršta” arba „NO THEATRE” spektaklis – kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula”

Praėjus keletui dienų po „No theatre“ spektaklio rodymo, manau, jau esu pajėgi sudėlioti emocijas, kuriomis gyvenau šio pasirodymo metu. O jų būta tikrai daug, nes pavadindami tai kolektyviniu išgyvenimu, „No theatre“ komanda visiškai neapsiriko.

Branginantys savo asmeninę erdvę ir atėję į šią Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus salę, dalis žiūrovų, greičiausiai, sutriko – vos įžengus į patalpą pajaučiama lengva klaustrofobijos būsena – vienas būvis su aktoriais, vienas būvis su kitais „Kaligulos“ žiūrovais. Toks jausmas, kad buvai pakviestas į paskutinės vakarienės puotą – aktoriai, ir pats režisierius siūlo vandens, vynuogių, taip iš karto įtraukiant publiką ir sukuriant šiltą ryšį. Pats Vidas Bareikis, jau šiek tiek prisijaukinus aplinką, mus supažindina su būsimomis „žaidimo taisyklėmis“, kviečia patapti ne tik stebėtojais, bet kolegomis. Kaip ir sakiau, jausmas, lyg būtum paskutinėje vakarienėje, o tada lieka tik nedrąsios spėlionės…tai o kas toliau??

O toliau Bareikis klausia, kodėl gi atėjot į teatrą? „Pailsėti“, – atsako kažkas, visai nesitikėdamas, ko tikėtis iš šio spektaklio. „O kas jei pavargsit?“ ,- šmaikštauja režisierius. Ir išties, kiekvieno čia susirinkusiojo lūkesčiai skirtingi : vieni tikisi pasikultūrinti, kiti – priebėgos nuo realybės, tad nekeista, kad ir patirtį visi išsinešam absoliučiai skirtingą. Publika iš pradžių reaguoja ganėtinai vangiai į jiems siūlomus vaidmenis. Kviečiama įkūnyti tiek Mucijaus žmoną, tiek tris dvaro poetus, į kurių vaidmenį ir pati pasisiūlau.

Jaučiau, kad šį kartą papuoliau tikrai ne į tradicinio teatro erdvę – užkulisių ribą žymi lipnios juostos skiautė, mano kaimynas (aktorius) pradeda valgyti tortą. Nužvelgiu patalpos detales, vietoje, kur sėdi aktoriai, viršuj kabo įskilęs veidrodis. Prietarai bylotų apie gresiančią nelaimę, sumaištį, tačiau suvokiu tai kaip spektaklio simbolį, nes kaip vėliau paaiškėja, sumaišties čia būta. Ir dar kiek…

Pirmiausia apsidžiaugiu gyva muzika, kurią atlieka Mantas Zemleckas, o dar labiau nudžiungu, pamačius Ainio Storpirsčio, įkūnijančio patį Kaligulą, akis. Nors toks mano teiginys jau iš esmės nėra visiškai teisingas. Tai nebuvo Ainis Storpirštis, įkūnijantis Kaligulą. Tą vakarą Ainis Storpirštis ir buvo Kaligula. Vienas ir tas pats asmuo. Aš mačiau tai jo akyse ir suvokiau atėjus ne šiaip sau spektaklio pažiūrėti, visai ne pailsėti ir tikrai ne pasikultūrinti. Atėjau čia išgyventi. Išgyventi kiekvieną mielą spektaklio minutę ir ta emocija, kurią sukūrė aktorius ir režisierius, gyventi visą likusį savo gyvenimą.

Ar visada reikia siekti tik tai, kiek įmanoma pasiekti? Ar dažnai kyla noras turėti tai, kas neįmanoma? Kiekvienas siekiame savo mėnulio – bakalaurų, magistrų, profesijų, dar bala žino kokių kvailysčių. O kartais todėl ir merdime, nes į mėnulį sudėjom pernelyg didelius savo lūkesčius ir jaučiamės nelaimingi, kai negalime išpildyti viso, ko trokštame. Kartais apie mėnulio egzistavimą visai pamirštame. Susikoncentruojame į kasdieninius buitiškumus, ir nesuvokiame paprastos taisyklės – jei tik dažniau pakeltume akis į dangų, jei tik turėtume aukštesnių tikslų, nei tik eiliniai Maslowo piramidės pirmosios pakopos poreikių tenkinimas, gal tuomet kiekvieno iš mūsų gyvenimai nesibaigtų tragiška banalumo ir neišpildytų troškimų drama? „Nes jeigu aš miegosiu – kas man paduos mėnulį?“.

Sprendimas turėti gyvą muzikantą – vienas geriausių sprendimų, kuriuos buvo galima priimti. Aktoriai patys paprašo tinkamo muzikinio fono vienai ar kitai scenai sukurti, o kartais muzikinio fono paprašoma ir visai palikti sceną. Būtent muzika padėjo sukurti šventės atmosferą ten, kur kaip šešėlis valkiojosi tragedijos nuojauta. Būtent muzika padėjo sukelti „juoko pro ašaras“ efektą.

Kaligula, kuriam priskirčiau ir bepročio sinonimą, daro šou, ir šis pasirodymas visai neskirtas publikai linksminti, priešingai – matai kitų kolegų žvilgsnius, sukrėstus, klausiančius, peikiančius, nuostabos kupinus. Jei kada nors ir žinojote „ketvirtosios teatro sienos“ terminą, tai šio spektaklio metu visiškai apie tai pamiršite. Beprotis kviečia į savo beprotystės puotą, į  chaosą, ir jei ligi šiol jauteisi atskiras vienetas, turintis savo kūną ir sielą, spektakliui net neįpusėjus galiausiai susiliesi į vieną visumą. Pats Ainis ne kartą provokuoja publiką. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į kito žmogaus akis taria : „Kaip negera būti žmogumi“ ; taikosi merginai ant galvos užpilti stiklinę vandens, aiškindamas, koks tyras tai jausmas; mėtosi iš alyvuogių; O ir pats Vidas Bareikis palieką sau teisę stabdyti spektaklį, dar kartą primindamas, kad tai nėra tradicinis teatras. Vietoje pateikiamos pastabos taisomos iš karto, scena vaidinama dar kartą.

Kaip laikas nestovi vietoje, taip ir mus pakviečia pernešti savo sėdimąją į kitą vietą. Kilo ir man klausimas, ar spektaklis toks pat efektyvus kolegoms, sėdintiems 5 eilėje, kaip ir pačiame priekyje? Juokai juokais, tačiau ne kartą buvau apimta baimės, jog ir man kėdė gali visai netyčia į galvą parskrieti.

„No theatre“ komandos šiuo spektakliu man priminė lenkų teatro režisieriaus ir teoretiko Jerzy Grotowski žodžius :

“Kiekvienas turi teisę po darbo prasiblaškyti, ir tam yra gausybė įvairiausių pramogų – nuo tam tikros rūšies kino filmų iki kabaretų ir daugelio kitų panašių dalykų. Mums rūpi žiūrovas, turintis tikrų dvasinių poreikių ir nuoširdžiai trokštantis save panagrinėti per susidūrimą su spektakliu. Mūsų nedomina žiūrovas, kuris sustoja elementarios psichinės integracijos pakopoje, pasitenkinęs savo varganu, geometriniu, dvasiniu stabilumu, aiškiai žinodamas, kas yra gėris, o kas blogis, ir niekad neabejodamas“ .

Būtent taip ir jaučiausi, atėjusi į neišvengiamą akistatą su savimi. Viso spektaklio metu jaučiamas chaosas, ir nori nenori, turi pripažinti – esi šio chaoso dalis. Žiūriu į publikos tolius, matau sėdintį kolegą ir galiu prisiekti, jog žinau ir jaučiu tai, ką jis dabar jaučia. Skirtingi požiūriai, mintys, gyvenimai, o štai sėdim po to paties kambario stogu ir kvėpuojame tuo pačiu  – teatru. Net neabejoju, visai nebūtų nedrąsu ir keista, jei prieičiau prie bet kurio žiūrovo ir pati kreipčiausi žodžiais, kuriais Kaligula kreipėsi į Herėją :

„Herėja, ar tu tiki, kad du žmonės, lygūs savo dvasia ir didybe, gali bent kartą gyvenime iš širdies pasikalbėti, tarsi būtų nuogi vienas prieš kitą, nusimetę prietarus, asmeninius interesus ir melą, kuriuo gyvena?“.

Ir net neabejoju, nuoširdžiai pasikalbėtume.

Tikrai negaliu į loginius argumentus sudėti jausmo, kurį jaučiau šio spektaklio metu. Negaliu paaiškinti iš kur tas vidinis drebulys, iš kur ta baimė, o kartu ir ramybė su savimi. Svarstau, galbūt dalį atsakomybės ant mūsų pečių užkrovė ir pats Bareikis, kviesdamas tapti kolegomis, kviesdamas į kolektyvinį išgyvenimą.

Jaučiu, kaip pradedu sunkiau kvėpuoti palietus poezijos temą, mat pati pasisiūliau į poetus. Nurodymų, aš ir dar dvi poetės sulaukėme tik tiek : TEMA – mirtis, LAIKAS – 1min. Sugebėjau išlementi tik tiek :

Mano žodžiai

Beprasmiai prieš tuos

Kuri jau išsakyti

Šiuo metu

Man kur kas reikšmingesnė

TYLA

Joje ir ieškok

Kas mirtis.

Šis kolektyvinis išgyvenimas taip įtraukė, jog visiškai negalvojau apie tai, kas manęs laukia jam pasibaigus. Man rūpėjo tik Kaligula, pirmiausia, kaip žmogus – šio žmogaus drama, kova su gyvenimu, kova prieš gyvenimą.

„Ne, tikroji kančia didesnė – tai pajusti, kad sielvartas taip pat praeina“.

Kviečiu į teatrą. Kviečiu į šį išgyvenimą. Apsilankykite.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s