Pokalbis su Šarūnu Zenkevičiumi

Nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra. Aprašyti visus blakstienų krustelėjimus, aplinkos triukšmą, šypsnius, žvilgsnių nukrypimus, kad skaitydami prieš akis matytume du paprastus žmones, kalbančius apie tai, ką teatras duoda gyvenimui; ką gyvenimas duoda teatrui; muziką; vaikystę; siekimą to, kas neįmanoma. Apie didelius dalykus paprastai kalbamės su Šarūnu Zenkevičiumi. Vengdama įtalpinti į siaurą kategoriją, pristatau Šarūną pirmiausiai kaip ŽMOGŲ, o štai pokalbio pabaigoje nuspręskite patys, kokį štampą, metaforiškai kalbant, ant kaktos uždėti (:

Su Šarūnu susitinkame centre esančioje kavinėje. Priešai sėdintis italas bučiuoja dailios lietuvaitės ranką, šniokščiantis kavos aparatas ruošia kavą per gyvenimą lekiantiems klientams, o gyvenimas šoka pagal fone grojančios The Drums dainos Down By The Water ritmą. Skubu prisipažinti :

Šiandiena atsikėliau anksčiau, nei kad esu pratusi, ir prabudau su tokiu…nepaaiškinamu vidiniu nerimu. Mintyse kūriau planą tinkamai pasiruošti būsimam pokalbiui, tačiau po šios minties apėmė tik dar didesnis nerimas. Galvoju, kaip gi galima pasiruošti pokalbiui? Aš gi nežinau, į kokias lankas mane gali nuvesti pirmasis pašnekovo atsakymas; kaip jis gali nustebinti, atimti žadą, išprovokuoti visai kitus klausimus, negu būsiu sudėliojusi užrašų knygelės lapuose. Todėl ir minėjau, nemėgstanti žodžio ir paties „interviu“ proceso, kuomet dingsta nuoširdus domėjimasis pašnekovu, atvirumas. Kai lieka tik šabloniški klausimai ir šabloniški atsakymai. Todėl kviečiu į pokalbį ir įspėju, kad oficialiai šnekėti aš nemoku…

Ir gerai. Labai gerai, – atsako Šarūnas, ir po tokios savo išrėžtos kalbos jau nebeturiu ko jaudintis.

Minėjote vėliau keliausite į repeticiją. Ką šiuo metu repetuojate?

Šiuo metu repetuoju spektaklį „Jaukūs namai“. Tiesą sakant net nežinau, ar galiu apie tai pasakoti, bet aš papasakosiu. Mano kursiokė, Monika Šataitė parašė pjesę. Davė perskaityti ir man LABAI patiko, iš tikrųjų negalėjau patikėti, kad tai parašė ji. Monikos vyras, Jokūbas Bateika, ėmėsi šią pjesę režisuoti. Spektaklyje mūsų yra vos keturi, vaidina ir pati Monika. Manau, kad tai gali būti labai įdomus darbas. Bandysime startuoti su šiuo spektakliu tarptautiniame debiutų festivalyje „Tylos 2015“ .

O jūs pats baigėte bakalaurą ir magistrą Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje, taip? Man visuomet kyla klausimas, ar būtent įstojimas į akademiją neuždaro į dėžutę žmogaus talento, neįspraudžia jo tarp keturių sienų?

Manau, kad svarbiausia yra išlikti tuo kas esi, kad ir kas tave ir kaip bespirtų. Taip, yra profesiniai dalykai, kuriuos reikia išmokti kaip abėcėlę, bet jeigu tu visiškai pasiduosi dėstytojų ar kieno nors kito įtakai, kuris nulipdys tave kaip plastilino gabalėlį, tai kas tu būsi? Tu būsi niekas. Instrumentas, kuriuo bet kas galės groti, kaip tinkamas, o melodijos gali pats ir nesuprasti. Turi vadovautis savo galva ir pats spręsti ką turi ir privalai padaryti ir ko neturi ir neprivalai. Galbūt aš neteisus, bet man vaidyba, kuriant kiekvieną vaidmenį, asocijuojasi su laisve ir terpe, kurioje gali perduoti žiūrovui žinutę. Kartais tai slypi už teksto.. Daug svarbiau yra tai kas neparašyta pjesėje, ką gali pasakyti nuo savęs. Galbūt tai yra savotiška išpažintis. Ir kai ji įvyksta, JEIGU įvyksta, ir pavyksta atrasti tą terpę, tai turi reikšmę. Tai yra žymiai prasmingiau, nei suvaidinti taisyklingai, pagal kažkokias taisykles. Aš visada to siekiu.

Jau sakiau, aš labai neoficialiai visko klausinėsiu…Bet sakykite, o kokio velnio Jus nešė į teatrą?

Nusijuokiu pati, o ir Šarūnas nusijuokęs perklausia „Koks velnias mane nešė į teatrą?“

Aš ir pati, jaučiu trauką teatrui, o jos paaiškinti žodžiais negaliu. Man atrodo teatre vien klaustukai…vien chaosas kažkoks..

Taip, tai būtent tas chaosas ir traukia. Ir, žinoma, ne tik tai. Traukia labai daug dalykų, net nežinau ar būtų galima išskirti kelis pagrindinius. 11 -12 klasėje buvau labai sumišęs nelabai žinojau, ko iš tiesų noriu. Man buvo įdomu daug dalykų, traukė muzika.. Baisiai. Ligi šių dienų traukia, todėl kentėjau, nes akademijoje nelabai galėjau kažką su tuo daryti. Mūsų dienotvarkė buvo užimta nuo 9 ryto iki 9 vakaro, jokių išeiginių ir savaitgalių nebuvo. Pirmieji du metai praėjo tarsi savotiškoje kariuomenėje. O koks velnias nešė… Pirmiausia aš sau išsikėliau iššūkį. Prieš stojamuosius į akademiją dalyvavau konsultacijose ir vien užlipimas ant scenos prieš komisiją, prieš žmones, kurie tokie patys kaip tu – sėdi, laukia, žiūri, jaudinasi – vien tai man buvo kažkas, ką norėjau sau įrodyti. Yra toks dalykas, kad pirmiausia nori įrodyti sau ir dar kažkam kitam, kad gali, sugebi, o vėliau jau prasideda visai kiti dalykai. Vėliau supranti, kad aktorystė nėra ego patenkinimas ar svajonės išsipildymas. Ta svajonė yra sudėtinga, pati profesija yra labai sudėtinga ir tik vėliau pradedi suprasti iš ko tai susideda iš tikrųjų. Iš pradžių traukia iššūkis, bet vėliau supranti, kad tokius iššūkius kelti sau yra paprasčiausiai kvaila, nes profesija yra ne apie tai. Profesija yra apie gilesnius dalykus, žmogaus dalią.. Ir jei apsisprendi to siekti – sieki visą gyvenimą. Jeigu esi atsidavęs profesijai, tai atima labai daug laiko. Nėra tokio dalyko „Štai aš dabar jau aktorius“. Vieną kartą pasiseka labiau, kitąkart mažiau, visada yra kažkoks procesas. Labai nesmagu, kai tas procesas dingsta žmonėse. Tarkime, spektaklis yra vaidinamas kelis metus ar ilgiau ir tu jauti – jis miršta, miršta, miršta… Lieka tik kažkoks paveikslėlis ir viskas. Traukia tas pastovus nuolatinis ieškojimas ir siekimas esmės, kuri, nežinau, ar išvis pasiekiama. Čia kaip „Kaligulos“ pagrindinė problematika – siekti neįmanomo.

Jūs sakot, jei tikrai esi teatrui atsidavęs, tai neturi laisvo laiko…O kaip manot, įmanoma būti aktoriumi VISIŠKAI neatsidavus? Visu 100 proc. ?

Tada reikėtų nagrinėti, kas iš esmės yra aktorius. Pagal mano supratimą, tikrai negalėtų. Niekaip. Kai kurie žmonės, ypatingai liaudis, yra linkę aktorius įsivaizduoti visai kitaip. Aš kai nuvykstu į savo gimtąjį miestelį Švenčionėlius, kai kurių žmonių tarpe iš manęs tikimąsi, jog turiu juos pralinksminti, kokį bajerį pasakyti. Jie suvokia taip. Kai pasakau, jog nedarau to, galvoja „aha, tada blogas aktorius“. O pagal mano suvokimą, aktorystė yra ne apie tai. Aktorius negali būti neatsidavęs. Nebent toks yra režisieriaus sprendimas spektaklyje, kuomet aktorius turi būti viskam abejingas ar panašiai.

Kas liečia aktorystę, visuomet didžiausia paslaptimi laikiau įėjimą į vaidmenį, o ypatingai – išėjimą iš vaidmens. Esate sukūręs Nikolajaus Aleksėjevičiaus Ivanovo vaidmenį. Ar būna tokių atvejų gyvenime, kad į tam tikrą situaciją reaguojate ir elgiatės ne kaip Šarūnas, bet štai, tarkime, kaip Ivanovas. Ar pavyksta visą vaidmenį iš savęs su šaknimis ištraukti?

Iš tikrųjų, kažkuriame gyvenimo periode Ivanovas buvo man labai artimas, jame radau labai daug savęs paties. Būna, kad tam tikros savybės, kaip šmėklos kartais išlenda ir persekioja, bet pastaruoju metu stengiuosi šiuos dalykus nuvyti į šoną. Pats vaidmuo kuriasi repeticijų metu, kiekvienoje scenoje dar ieškai. Tarkime Ivanovas. Jau nuo spektaklio pradžios jis turi vidines problemas, tačiau dar bando jas spręsti, išlieka gana ramus. Tačiau aštrėjant vidiniams konfliktams ir nerandant kelio iš susidariusios situacijos jis kinta, problematika gilėja, kol galų gale tai pasibaigia tragedija. Likus iki spektaklio kelioms dienoms, įėjimui į vaidmenį ruošiuosi ne kiek grimzdamas į tą būseną, bet tiesiog stebėdamas gyvenimą iš šono. Stebiu žmones, kaip jie bendrauja, ką jie kalba, spėlioju, ką jie iš tikrųjų galvoja. Ir tai labai padeda, nes tu negali ruošti TIK savo vaidmens, tu turi galvot ir apie kitus – kas jie tau yra, ką jie tau reiškia, ką jiems gali pasakyti – ko negali pasakyti, kur yra ribos – kur jų nėra. Ir gyvenime tu pamatai ne tik savo, bet ir kitų personažų, esančių pjesėje, atitikmenis. Man dar padeda muzikos klausymas, kartais atrandu tinkamą muziką būtent kuriamam personažui, randu kažkokią sąsają tarp jų, nuotaiką. Išeiti iš vaidmens yra sunkiau. Bet tai priklauso nuo to, kiek iš tikrųjų leidi jam tavyje įsigyventi. Jauniems aktoriams yra dar sunkiau, jiems labai lengva pamesti galvą. Kurdami sudėtingą vaidmenį jie sąžiningiau jam ruošiasi, kol su visu kūnu, krauju ir siela galiausiai į jį įsigyvena, apsidžiaugia visa tai suradę, o tada nenori paleisti, nes jiems atrodo kad tai lygu prarasti tai, ko taip sunkiai ieškojo. Aišku, nekalbu už visus. Įsivaizduoju, tarkime, yra teatro scena, taip? (Šarūnas pradeda rankomis paišyti nematomą teatro sceną). Tai yra to personažo plotas, kuriame jis egzistuoja. TIK tame plote. Kai aš palieku tą plotą – palieku ir personažą. Man to užtenka. Dabar to užtenka. O anksčiau buvo visko. Anksčiau leidau sau pagyventi personažo problemose, būsenoje, kad suprasčiau, kas iš esmės tai yra. Bet gal to irgi reikia? Nežinau, tačiau tai yra pavojinga. Jaunas žmogus labiau linkęs į kraštutinumus, paskui pasensti (Šarūnas juokiasi, turėdamas omeny ne ką kitą, o save) ir pasidaro niekas nebeįdomu.

Papasakokite, kaip atsiradote spektaklyje „Kaligula“? (Iš tikrųjų taip neklausiau, sakiau : „O tai kaip „Kaliguloj“ atsiradot?“ dėl tarmės vis nukąsdama žodžių galūnes. O kuo labiau droviuosi, tuo labiau mano suvalkietiška tarmė, įgavusi dar kitokią formą, lipa per kraštus. Ir negali nepastebėti kontrasto tarp Šarūno įvaldyto aktorinio meistriškumo balse ir mano svaisčiojimų, dėl kurių klausydama pokalbio įrašo raudonavau dar ne kartą. Bet turbūt tai ir daro pokalbį gyvą. O ar patrauklų – Jums spręsti. Grįžtam prie „Kaligulos“)

O čia labai įdomi istorija. Tuoj papasakosiu (ir išgeria nuo pakankamai ilgo pokalbio atvėsusios kavos gurkšnelį). Iš tikrųjų, aš būti „Kaliguloj“ visai neturėjau. Turėjo būti visai kitas aktorius, bet likus dviem savaitėms iki spektaklio premjeros man parašė Vidas Bareikis, paaiškino, kad štai yra tokia situacija, reikia per dvi savai…gal net mažiau, per dešimt dienų įvesti naują aktorių iki premjeros. Todėl labai sunkiai sekėsi iš pradžių, visi buvo įkritę į tą medžiagą, personažai jau buvo kažkokioj kondicijoj, o aš žalias. Nieko nesuprantu, nieko nespėju, „Kaligulą“ skaičiau gal vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėj, tekstas dar kliūva. Buvo sunku, ypatingai pirmi spektakliai, nes praradau repeticijų procesą, o be repeticijų trūksta pasitikėjimo laisvai elgtis ir improvizuoti scenoje. O „Kaligulos“ spektaklyje būtent to ir yra daugiausiai, nesvarbu, kad scenos yra iš anksto sustatytos, bet tarp santykių yra labai daug erdvės ir improvizacijos. Kai patenki į tokią situaciją, iš pradžių esi tarsi užsidaręs, bandai įtaikyti į atitinkamą toną, tiesiog beri beri beri tekstą, o vėliau viskas prasiplečia, atsiranda laisvė, žaidimas.

Bet tai buvo gana neįprastas vaidmuo, galbūt netgi labai saugus vaidmuo – valdėte lėlę. Galbūt buvo lengva tiesiog už jos pasislėpti?

Aš labai stengiausi ne pasislėpti už lėlės, bet priešingai, jai suteikti gyvybę.

Ir prisipažįstu, kad šiuo vaidmeniu buvau visiškai įtikinta.

O manau Vidas lėlėmis norėjo pavaizduoti tą žmonių masę, kurie gyvena, gyveno ir gyvens savo gyvenimus, bet tokio kaip Kaligula jie niekados negalės suprasti ir nesupras. Jie tiesiog negali suprasti. Ne todėl, kad jie būtų kvailiai, tiesiog, jie neturi duotybės to suprasti. O tokių kaip jie yra išties daug.

Jūs esate sukūręs vaidmenis ne tik teatre, bet taip pat ir kine. Faktas, kaip blynas, tai yra dvi ir labai skirtingos erdvės. Apie tuos skirtumus, asmeniškai Jums, ir pakalbėkim.

Aš galiu pasakyti esminius skirtumus. Kai tu išeini į teatro sceną ir pradedi kažką netinkamai daryti, tu pradedi jausti žiūrovų signalizuojamą reakciją. Jauti, ar jie yra dėmesyje, o jeigu ne, vadinasi, esi kažkur nesusikoncentravęs, kažką pameti, kažką reikia susigrąžinti atgal. Teatre – signalas žiūrovai, o kine – tu turi visiškai pasitikėti režisieriumi. Galbūt akmuo į lietuvių kino daržą, bet daugelis scenarijų yra parašyti taip, kaip žmonės realiai nekalba, o aktorius turi tai paversti taip, tarsi jie taip kalbėtų. Kaip tai padaryti? Na ir bandai įvairius variantus. Pas mus beveik nėra scenarijų, kurie būtų kino scenarijai. Ne literatūriniai tekstai, bet scenarijai, žmonių, kurie kalba taip, kaip mes dabar kalbamės. Bet aš tikiu, kad daug kas pasikeis, nemažai lietuvių režisierių studijuoja užsienyje. Dabar dirbu su Domu Vilčinsku, kuris studijuoja kino režisūrą Londone ir nusprendė savo trumpametražį filmą „Sugrįžimas“ filmuoti Lietuvoje. Man patinka, nes jis nors ir būdamas jaunas, jau supranta esminius principus, kaip reikia dirbti su aktoriais ir ką jis nori pasakyti visu savo darbu.

Vienas iš trumpametražių Domo Vilčinsko filmų „Trust“ bus rodomas ir šių metų „Kino pavasario“ programoje.

O grįžtant prie teatro, minėjot, kad iš publikos labai pasijaučia ta emocija, jie įtraukti ar neįtraukti. O nebūna taip, kad sutrinkat ir pasimetat scenoje, matot, kad publika neįsitraukia, nereaguoja ir bliamba…o tai ką dabar daryti?

Tai tada dažniausiai reikia kažką staigiai pakeisti. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad dažniausiai spektaklis prasideda neteisingoje temperatūroje arba ne toje atmosferoje. Pradžia spektaklyje visuomet yra sunkiausias dalykas. Ypatingai tai pasijaučia „Kaliguloj“, kadangi mes nuolatos esame tarp žiūrovų ir nėra galimybės išeiti į užkulisius, kur gali pabūti vienas ir susikaupti. Tu gali tai daryti, bet šalia yra Vidas, kuris žiūrovus vaišina vandeniu, vynuogėmis, ir labai sunku yra staigiai pradėti spektaklį visai kitoje nuotaikoje. Vidas turi teisę stabdyti spektaklį ir sakyti : „Šitas yra blogai. Tai reikia daryti iš naujo“. Dabar to labai sumažėjo, tačiau pirmuose spektakliuose būdavo tik atsistojam ir Vidas iš karto : „nu ką jūs čia dabar darot“.

O kokį atgaivintumėte baisų momentą ar pasimetimą, o galbūt kokią juokingą istoriją iš teatrinio gyvenimo?

Visai neseniai per „Kaligulą“ kaip tik buvo juokinga istorija. Vaidinome antrąjį veiksmą, kuomet patricijai rezga sąmokslą ir aiškina atėjusiam Herėjai, kad reikia eiti į rūmus ir paimti valdžią. Ir man bevaldant tą lėlę ir aršiai ginant savo poziciją staiga nutrūksta lėlės ranka ir pasilieka mano rankoje. Aš pasimetęs, matau, kaip aktoriai slepiasi už lėlių, jau krizena, o aš toliau vaidinu ir galvoju : „O ką man dabar daryti?“ . Ir nors turiu teisę sustoti, nes tokios yra šio žaidimo taisyklės, nesinori nutraukti tokios intensyvios scenos. Bet po minutės Vidas sako : „Šarūnai, gal tu pasikeisk lėlę“. Sustabdėm, aš su kita lėle atėjau ir tęsėm.

Man labiausiai patiko, kad šis spektaklis visiškai nėra baigtinis variantas ir niekada nebus.

Man atrodo, kad tai yra labai teisingas dalykas. Nes o kada galima suprasti, kad tu jau suvaidinai Kaligulą? Nėra to, viskas yra procese. Tu, kaip aktorius, kaip žmogus, niekada neišsemsi tų temų, kurios egzistuoja gerame literatūriniame kūrinyje, neįmanoma to padaryti. Išsisemti gali tik pats.

O daro įtaką skirtinga publika, susirenkanti į spektaklį?

Jei publika spektaklio metu yra nusiteikusi priešiškai, tuomet, žinoma, labai stabdo veiksmą. Tačiau jei žiūrovai taisyklėms pasiduoda, jie labai daug padeda ir praturtina visą spektaklį. Jie gali daug duoti nuo savęs, iš natūralaus jaudulio, nežinojimo ir pasidavimo žaidimui, spektaklio taisyklėms, tuo pačiu praturtindami ir aktorius. Taip pat gali ir visą tai atimti. Bet tai ir yra spektaklis – eksperimentas ir tu niekada nežinai, kaip bus. Kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks ir mums patiems.

Na gerai, o dabar pamirškime, kad aš žinau, jog Jūs vaidinat, kad aktorius esat ir panašiai. Kaip pristatytumėt man save tiesiog…kaip žmogų? Nieko nežinau. Tiesiog. Baltas lapas.

Tikrai labai norėčiau žodžiais perteikti Šarūno reakciją į šį klausimą, bet tai turbūt yra tai, ką tik sau ir pasiliksiu. Labai rizikavau prašauti klausdama to, į ką pati vis dar ieškau atsakymo. Bet Šarūno pasimetimas, buvo man pats geriausias atsakymas į šį klausimą, kurio metu tik dar kartą įsitikinau – koks paprastas ir nuoširdus žmogus štai su manimi dabar kalbasi.

Labai sunkus klausimas. Čia pats sudėtingiausias klausimas, kurio ligi šiolei paklausėt.

Kavinėje toliau garsiai dirba kavos aparatas, klientai krapšto euro centus iš piniginių, aš įnirtingai iš vienos vietos į kitą dėlioju tušinuką, Šarūnas galvoja atsakymą į klausimą…

Aš nežinau, žinokit, kaip atsakyti į šitą klausimą. Tikrai nežinau, sakau nuoširdžiai. Jis toks paprastas, kad aš nežinau net, kaip į jį atsakyti. Norisi atsakyti ir taip ir taip, bet nei taip, nei kitaip, iš tikrųjų. AŠ esu AŠ, ir visada noriu išlikti savimi, būti priimtas toks, koks esu. Ir kitą žmogų priimti tokį, koks jis yra. Visuomet to siekiu. Tai toks būtų atsakymas.

Geras atsakymas. Tiksliau nėra nei gero, nei blogo atsakymo į šį klausimą.

O kuo vaikystėje norėjot būt?

Oj aš labai norėjau būti kunigu, man buvo įdomus toks savotiškas atsiskyrėlio gyvenimas. Ir snieglentininkas norėjau būti, ir roplių tyrinėtojas. Man labai patinka driežai, tėvai net pakraupę buvo. Iš tiesų viskas labai permainingai keitėsi. Ir dabar aš negaliu pasakyti, kad esu aktorius. Bent savęs tokiu nelaikau. Na taip, sakykime, vaidinu truputį teatre, truputį kine, bet nežinau, ar aš aktorius.

O muzika nuo vaikystės taip lipo ir prilipo?

Labai keistai atradau muziką. Iki keturiolikos metų man ji absoliučiai nerūpėjo, o tuomet tėvai įvedė internetą, kas tuo laiku buvo naujovė. Buvo galima dalyvauti diskusijų forumuose, kuriuose žmonės dalindavosi savo atradimais. Nuo to viskas ir prasidėjo, atradau tokią muziką, kuri net negalvojau, kad egzistuoja. Iki tol man tai būdavo mažai ką reiškiantis fonas, o vėliau muzika pradėjo liesti mane iš esmės. Tuomet intensyviai pradėjau domėtis tam tikrais atlikėjas, grupėmis, o penkiolikos metų nusipirkau gitarą, kuria mokausi groti savarankiškai.

Kuriate ir grojate kartu su sese. Papasakokit šiek tiek plačiau.

Šarūnas su sese Gintare visai neseniai pristatė savo kūrybos dainą „Kyla“. Ją galite išgirsti štai čia : https://www.youtube.com/watch?v=k-SnLV5kwB4 

„Man truputį liūdna, kad labai daug jaunų žmonių nesijaučia laimingi. Jie tarsi turi viską apie ką mes ar vyresnės kartos žmonės tik tyliai pasvajodavo, o dabar to neužtenka. Atsirado kitas trūkumas. Šis klipas ir yra apie pakilimą virš viso to, kas neduoda ramybės ir kelia nerimą. Apie dvasinį nuotolį nuo to kas yra tikra, kurį šiandien jau jaučia vaikas ir kaip tą distanciją jis bando įveikti. O muzikoje stengiamės ieškoti laisvės. Man atrodo, jeigu eini kūrybiniu keliu, neužtenka tikslios muzikinės struktūros ar žanro išreikšti tai, ką iš tikrųjų jauti ar nori pasakyti. Turi ieškoti savo būdų.“, – apie dainą pasakoja Šarūnas

Mano sesė studijuoja JAV ir į Lietuvą grįžta ganėtinai retai, todėl nieko pernelyg su muzika daryti negalime. O kai ji grįžta, laikas mus labai riboja, todėl tik surengiame keletą akustinių koncertų. Turime ir keletą kitų savo kūrinių, darome kitų atlikėjų kūrinių savitas interpretacijas. Tai, ką mes grojame ir norime padaryti Lietuvoje gali pasirodyti toks nišinis dalykas, tačiau vis tiek eisime savo keliu. Jei Gintarė baigus mokslus nuspręs grįžti ir gyventi Lietuvoje, planuojame užaugti iki grupės, pilnos instrumentuotės. Tačiau laukti nėra prasmės ir kol gyvenimas padarys savo pataisas, grojam ir kuriame kartu su labai geru jaunu gitaristu Domantu Storuku ir ruošiamės jaunųjų grupių konkursui „Garažas 2015“.

Tai visgi norisi palikti kokią nors žymę po savęs? Iš teatro? Iš muzikos pusės?

Man tiesiog patinka vienas dalykas. Man patinka, kai būdamas žiūrovu ateini į teatrą, į kiną arba į gerą koncertą vienoks ir išeini visai kitoks. Todėl lygiai to paties siekiu būdamas scenoje. Kad žiūrovas ateitų vienoks, išeitų kitoks – pilnas įspūdžių, sukrėtimo, minčių. Man svarbu yra šis ryšys, o pats būdamas žiūrovu retai tai patiriu. Tarsi tai būtų nykstantis dalykas, o man svarbu, kad šis ryšys būtų. Nyksta tendencija, kad tu turi siekti daugiau, nei tik gerai suvaidinti ar gerai sugroti. Suvaidinti yra gana lengva, bet štai atskleisti vaidmenį iš esmės yra kur kas sunkiau. Todėl apie žymės palikimą aš negalvoju, įdomu tiesiog siekti to kažko, galbūt neįmanomo.

Minėjote, kad pavasarį dalyvausit festivalyje „Tylos“. Šio festivalio vienas iš tikslų yra pakviesti jauną žmogų į teatrą. Kaip mane, jauną žmogų, pakviestumėte? Kaip įtikintumėte, jog teatras yra svarbus, įdomus, reikalingas?

Esu linkęs žiūrėti šiek tiek iš kitos pusės. Aš niekada nesakau, kad „Reikia daryti taip ar taip“. Jeigu žmogui nereikia teatro, tai gal tegul ir neina? Bet galbūt problema yra ta, kad žmogus nežino, kas yra teatras arba turi neteisingą suvokimą ar išankstines nuostatas apie tai. Galbūt daugelis turi omenyje akademinį, senąjį teatrą, kuris Lietuvoje jau yra pasenęs. Kartais reikia to nedidelio stumtelėjimo ir jei tu atsivesi žmogų į tikrai gerą spektaklį, tiesiog pasiūlysi pažiūrėti, nepatiks – išeis. O jei tai įtrauks, žmogus pajus, reikalingas jam teatras ar ne.

Na ir pabaigai. Vienas žodis, kuriame sutalpintumėte visą gyvenimą. Koks jis?

IŠSILAISVINIMAS.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s