Triušių paieškos su Aidu Giniočiu

Be proto dievinu tokius teatrinius reiškinius, kai nežinai, kada pabaiga ir ar tokia išvis bus. Gal aktorius išeis vidury pjesės? gal štai dabar pati būsiu paprašyta užlipti ant scenos?  gal mano užrašų knygelė bus liudininkė įvykių, atsitikusių būtent šioje scenoje?  Būtent tokiame reiškinyje ir teko apsilankyti balandžio 14 – ąją, Vilniaus mažajame teatre, kur vyko pjesės Baltas triušis raudonas triušis inscenizavimas.

Nassim Soleimanpour

Iranietis

Rašo tam, nes ieško kažko, kas išlaisvintų

Negali laisvai valgyti, vaikščioti, netgi galvoti

Gi tokios šio cirko taisyklės

Negalėdamas keliauti fiziškai, keliauja pasitelkęs kitą keliavimo būdą – žiūrovus, taip prasieidamas pro jų gyvenimus

Kraujo grupė – I teigiama

Ūgis – 1,60 cm

Svoris – 76 kg

Labai plaukuotas

Akys melsvai žalios

Oda įdegus

Vešlūs antakiai

Tiek mes sužinome apie pjesės autorių, mat šis pats savo tarpininko (šį kartą aktoriaus Aido Giniočio) paprašo rasti žmogų šiems faktams užrašyti. Tuo užsirašinėjančiuoju aš ir patapau. Mes, publika, gyvenam šio rašytojo ateityje.

_CSC37417

Vos atėjus į šį teatrinį eksperimentą pastebiu – pirmosios eilės tuščios, žiūrovai tarsi nujausdami laikosi saugaus atstumo, kad tik niekas neliestų, nečiupintų, o dar neduok dieve lieps vaidinti…

„Tai bus pats blogiausias tavo triušis“ , – apie tokį išankstinį Aido Giniočio nusiteikimą mums prasitaria vakaro vedėjas. Manau, keistuolio būsena ir nusiteikimas lėmė būtent tokią vakaro baigtį, kartu išprovokuojant ir  dar vienus Giniočio žodžius,  juoko forma teigiančius : „Nekenčiu aktorystės”.

_DSC37097

Pradžioje visų paprašyta susiskaičiuoti. Mūsų būta 108, na o įskaitant rašytoją – 109. Labai mėgstu, kai tokiu būdu sukuriamas glaudesnis ryšys tarp publikos, o kartu panaikinamos ir bet kokios ketvirtosios sienos apraiškos.

Pati lydima minties, jog tradicinių sprendimų klasikiniai spektakliai nelabai manęs jaudina, minties galia (tikriausiai) ir aš pritraukiau savo atsidūrimą scenoje. Tik visada įdomu stebėti publikos abejingumą, vengimą įsitraukti, norinčius įsitverti į kėdę, radus sau saugią vietą salės kamputyje. Bet jei jau eini į teatrą, kodėl iš jo nepasiėmus visa, kas įmanoma?

Tai, ką rašau, rašau ne aš

Kažkas gyvena mano viduje

O gal aš skaitau kieno nors kito užrašus, juos dar kartą užrašydamas?

Kažkas, kitas aš, kalba mane JUMS

_CSC37207

Nassim Soleimanpour (šios pjesės autoriuj) buvo uždrausta išvykti iš gimtojo Irano dėl atsisakymo (tai lėmė kairiosios akies sutrikimas)  tarnauti kariuomenėje, kuri yra privaloma visiems Irane gyvenantiems vyrams. Ieškodamas kitų būdų keliauti – šis sumanė alternatyvą – keliauti pasitelkdamas šią pjesę „Baltas triušis raudonas triušis“. Šiai pjesei nereikalingas režisierius, dekoracijos, o aktorius privalo keistis kiekvieno pasirodymo metu. Tai pirmoji Nassim pjesė anglų kalba. Mes, auditorija, ne kartą buvome įtraukiami į spektaklį – mums duodamas autoriaus elektroninis paštas, paraginama šį pasikviesti į feisbuko draugus, prašomas vienas euras, reikalingas pjesei tęsti, į sceną kviečiami žiūrovai, vaidinti triušius. Nuolatos vyksta kažkas, ką ilgalaikėje perspektyvoje nuspėti būtu sunku.

Tai, kad aktorius skaito pjesę, laikydamas šią pirmą kartą gyvenime, priduria pojūtį, tarsi pats rašytojas iš tiesų būtų čia, su mumis, vienoje patalpoje, o vaidinantysis yra tik tarpininkas svarbiems pareiškimams išsakyti. O dar juokingiau patampa suvokus, kad auditoriją gali valdyti žmogus, nežinantis nei kiek dabar pas mus valandų, nei kur esame, nei kaip atrodo aktorius, nei kokiais metais, mėnesį, dieną, ši pjesė yra skaitoma.

Autorius taip pat prasitaria, kad šią pjesę inspiravo sapnas, kuriame jis nusižudė būdamas scenoje priešais žiūrovus, tarp kurių buvo ir jo šeima. O ir pati Nassim biografiją ne ką mažiau įdomi – užaugęs menininkų šeimoje, šis metė inžinerijos studijas ir pasuko eksperimentinio teatro link, keldamas klausimą : „Kas sakė, kad aktoriuj reikia repeticijų? Aktorius gali tiesiog imti ir daryti“. O štai kitame autoriaus eksperimentiniame darbe „Blind Hamlet“ aktoriaus apskritai yra atsisakoma.

Reziumuojant, įdomu, kaip ta pati pjesė gali tapti ir komedija, ir drama, ir tragikomedija. Džiaugiuosi, kad „Baltas triušis raudonas triušis“ yra rodomas Lietuvos teatro scenoje. Nesu tikra, ar Vilniaus mažajame teatre dar bus galima pamatyti šį teatrinį reiškinį šio sezono metu, tačiau ateityje visiems rekomenduoju apsilankyti.

_CSC37568

_DSC37126

Už nuotraukas dėkoju A. Smailytei

One thought on “Triušių paieškos su Aidu Giniočiu

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s