Gyvenimiški paveikslai, žmonės ir mūsų būdai susišnekėti

Visaip gali vertinti laiką. Štai galiu sakyti, kad buvau šioj magiškoj šaly tokį laiko tarpą, kad žolę laukuose, kurią mindama kasryt keliaudavau į darbą, pjovė du kartus. Arba buvau ten 110 saulės patekėjimų ir  109 saulės nusileidimus. Jei vertinsim apkabinimais – skaičius darosi dar apvalesnis, o jei praeitimi – dabartimi – ateitimi, tai renkuosi vidurį.

Kai keliauji kalnų pakraščiais, jau pramintais takais, mintimis nukeliauji ir pasineri į vaizdinius apie žmones, kurie pirmieji įspaudė pėdas į žemę, kažkur ėjo, kažką galvojo, kažką paliko. Ar jie galvojo apie kitus būsimus šio tako keliautojus? Kai mindžioju rytais tą patį mūsų pradėtą taką, spėlioju, ar kas nors vėliau pagalvos apie mus.

#Camu

Buvo laikotarpis, kai savo gyvenimą skirsčiau į etapus. Arba tiksliau tariant, buvo tokių etapų, kuriems pasibaigus sakydavau : “na štai, dabar ir vėl reikės grįžti į normalų gyvenimą”. Dėliojau dėliojau viską patyliukais į stalčius, kol pradėjau savęs klausti, kurgi toji riba tarp gyvenimo ir grįžimo į normalų gyvenimą, ir kodėl toji riba apskritai egzistuoja.

Kodėl ji egzistuoja apskritai, aš žodžiais atsakyti negaliu. Kai kurios išreikštos mintys tuoj pat po jų užrašymo / išsakymo staiga pasikeičia, tampa gerokai tuštesnės, gerokai kvailesnės, gerokai kitokios. Tad šį kartą net ir nebandysiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad ramybė į vidų ateina tada, kai išmoksti tą ribą ištrinti. Kai žiūri į gyvenimą, kaip į paveikslą – čia nėra pradžios, vidurio, pabaigos. Tapyba vienintelė meno forma, neribojama laiko tėkmės. Visos dainos turi pradžią, turi ir pabaigą. Visi teatro pasirodymai turi pradžią, turi ir pabaigą. Visi filmai, turi pradžią ir pabaigą. Šį kartą renkuosi savo gyvenimą tapyti.

Jei jau prakalbome apie tapymą, tikrai nesuklysiu pasakius, jog kiekviena vasara taipogi turi savitą atspalvį. Kai kurios jų būna šiek tiek išblyškusios ir niūrios, lyja ir mintyse, ir širdyje, ir už lango. Būna jų ir labai stabilių, be naujų patyrimų, emocijų, audrų – tokios labai žemiškos, tokios labai žiemiškos. Kai kurios vasaros taip žydi, kad net pavasaris pavydi. Būna tokių vasarų, kurios apvainikuoja visus šiuos metų laikus ir pažeria tiek naujų atspalvių, kad net nespėji visų susirinkti. Tokia man buvo ši vasara.

Nors vasara, teoriškai, atostogų metas, mintys, šiuo laikotarpiu, ko gero įsisavina bene daugiausiai gyvenimiškų pamokų, ir per jausminę prizmę perfiltravus emocijas, pagilina kitų metų laikų būvį. Šiame įraše noriu pasidalinti dalykais, kuriuos galbūt giliai pasąmonėje žinojau, tačiau suvokiau dar stipriau, dar artimiau. Pasidalinti tuo, ką naujo sužinojau apie save, apie kitus, apie pasaulį.

20150628_233155_HDR (1)
Na ir didžiausia tapytoja, be abejonės, yra gamta. Saulėtekis Islandijoje, vietos laikas – 02:55

Kaip žavioji raudonplaukė Anė savo sukurtu personažu knygoje linksniavo, taip pasakysiu ir aš – gyvenimas susideda iš pasisveikinimų ir atsisveikinimų – tame visas grožis, tame visa ironija, tame visas liūdesys.

Jei pasiskolinčiau keletą eilučių iš R. Stankevičiaus eilėraščio “Pigiausiu tarifu”, sakyčiau, kad nesi vienišas tol, kol turi kam papasakoti savo sapnus, tačiau pabandysiu perfrazuoti ir iškėlusi galvą pranešu – nesi vienišas tol, kol turi kam išsiųsti atvirlaiškį.

Šią vasarą mano siunčiamų atvirlaiškių krūva išaugo bei geografiškai pasipildė keliomis naujomis šalimis. Nuostabu pasidaro suvokus, kad pasauly vaikšto tiek daug žmonių, kuriem kažkiek savęs palikai. Jie palieka pėdsakus ir nešiojasi tave kartu su savimi Islandijoje, Pranzūzijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Estijoje…ir sąrašas tik tęsiasi.

O kas man žaviausia apie naujas pažintis, tai, kad kiekvienas turime savų vertinimų kriterijų, pagal kuriuos kartais nuspėjame, kaip giliai į naujai sutikto žmogaus sielos užkoborius mums pavyks pasinerti.  Vieni apgirsta nuo žvilgsnio, kiti lieka apžavėti šypsenos, na o man didžiausi išdavikai – apkabinimai – iš pradžių visai dar nedrąsūs, o vėliau turintys tendenciją kisti : išaugti iki labai artimų, intymių, gydančių.

Kaip sakė Satras – pragaras yra kiti žmonės. Kaip sakau aš – lygiai tiek pat, kiek pragaras – dangus yra kiti žmonės. Kokia laimė mums tenka vieni kitus sutikti, kokios keistos būtybės būdamos mes vaikštom ant žemės paviršiaus. Tik mes sugebam pasiilgti ilgesio, nekęsti kančios. Mes bjom paklausti, nors labai smalsu ir bijom dalintis, nors labai daug gražių minčių nešiojam.

Na o kas dar apie tas naujas žavias pažintis – yra žmonių tipas, kurie perskaito paskutinį knygos lapą, kad žinotų, kaip ši baigiasi. Vien tam, kad vėliau skaitydami, kaip mozaiką sudėliotų istoriją, prasidėjusią raide A ir pasibaigusią raide Z. Galvoju, kad labai panašiai yra ir su žmonėmis. Štai mes turime istorijos galą ( raidę Z), t.y žmogų, kurį naujai sutikome. Mes  matome šį veikėją, kaip galutinį variantą įvykių, kurie suformavo jį štai tokį, koks jis stovi prieš mus. Ir tik laikui bėgant pradedame sekti istoriją nuo A : sužinome kada šis gimė, kaip leido vaikystę, pagal kokias dainas beprotiškiausiai šoko paauglystėje, kokioms knygoms negalėjo atsispirti, kam alergiškas, ko labiausiai ilgisi, ir kitas smulkmenas, atvedusias prie istorijos galo Z. Kai jau turime istoriją nuo A iki Z, su žmonėmis pradedame kurti naujas istorijas, kurios arba visai į alfabetą netelpa, arba ir vėl prasideda nuo A.

Bet visuomet yra raidė Z. Visada ateina metas, kai tenka atsisveikinti. Ir galbūt tai nėra paskutinis kartas, kai spaudžiate kažką savo glėby, bet galimybė daugiau nebepasimatyti visuomet išlieka. Todėl, kad gyvenimas susideda iš pasisveikinimų ir atsisveikinimų – tame visas grožis, visa ironija, visas liūdesys. Jau sakiau, bet gi nieko tokio dar kartą pakartoti.

Processed with VSCOcam with g3 preset
Svinafellsjokull glacier, Iceland

Kita tema, kurią mintimis nagrinėjau šią vasarą, yra mūsų, žmonių, tarpusavio komunikacija. “Kalba yra nesusipratimų šaltinis” – sakė Antoine de Saint-Exupery Mažojo Princo lūpomis. Taip ir įsivaizduoju tą auksiaplaukį berniuką, linkčiojant galvą tai sakant ir nei kiek neabejojant šių gyvenimiškų žodžių tiesa.  Tačiau aš visgi suabejojau, ir tvirtinu atvirkščiai – nesusipratimai yra būtent todėl, kad turime kalbą, o ja nesinaudojame.

Šią vasarą papuoliau į tokią klampią situaciją, kad daugiau komunikacijos, ir viskas būtų baigęsi labai laimingai. Tačiau pavėlavau su žodžiais, o vėliau jau šie nelabai ką ir bėgalėjo ištaisyti.

Ir mes dažnai pamirštam ištarti ačiū, atsiprašau, man labai gaila, taupom gražius žodžius mintyse, paliekam juos kažkokiai neaiškiai ateičiai. Nepalikime gražių minčių tik sau, pasidalinkime jomis! Aš vis dar naiviai tikiu, kad gražūs dalykai tam ir nutinka, kad jais vieni su kitais dalintumėmės. Pakviečiam kalbą į pagalbą, ir lai visą tai iškomunikuojam! Bet vietoj to mes kažin kodėl per dažnai pamirštam domėtis, klausti, tyrinėti. Kažkur paslepiam smegenyse mintį, jog būtent kalba ir yra tiltas į daugelį gražių dalykų.

Kai esi tarptautinėje aplinkoje, natūraliai pradedi lyginti savąją gimtąja kalbą su visomis kitomis, kurios tave tuo metu supa. Kas liečia šnekėjimą ir susišnekėjimą, kilo tokia mintis, kad gal ta mūsų lietuvių kalba, esanti tokia poetiška ir žodžiais turtinga, gal ir tinkama tik eilėraščiams rašyti? Štai kaip pavyzdį paimkime anglišką frazę “how do you feel”. Rodos vos užklausti pasineriame į jausminę būseną ir pradedame šnekėti apie tai, kas iš tikrųjų vidų pakrutina ir suvirpina, palikdami šone visus fine ir good. Tačiau kai tą pačią frazę pritaikome lietuvių kalboje, “kaip tu jautiesi” skamba kaip labai duriantis ir intymus klausimus, kurio dėka skruostai parausta, širdis pradeda plakti greičiau ir nuo kurio bėgame ratais kvadratais, kad tik nereikėtų atsakyti. O neretai bėgame ir tam, kad tik nereikėtų klausti. Kodėl taip sunku vienas kitą pakviesti pokalbiui?

Atsakymo aš ir vėl neturiu, kaip ir į daugelį kitų labai svarbių klausimų, tačiau bent jau pati, radau kitą būdą kalbėti – rašymą, o ypatingai – laiškų rašymą. Todėl, kai nuo manęs gausite laišką, įsidėmėkite – kviečiu Jus labai artimam pokalbiui.

Processed with VSCOcam with f2 preset
Gamta tapytoja vol. 2

Šią vasarą turėdama galimybę dirbti su žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių ir dalintis skirtingų kalbų turtais, padariau išvadą – gražiausi mūsų kalbose žodžiai, sukurti išreikšti tiems jausmas, kuriuos būtent ir sunkiausia sutalpinti į žodžius. Jie turi savą istoriją, savitą jausmą ir prisiminimus.

Vienas iš tokių žodžių yra “Dor”, kurį iš rumunų kalbos išvertus, būtų labai artimas apibūdinti tam ilgesiui, kurį jaučiame žmonėms, daiktams, vietoms. Tačiau kai bandome apibūdinti ne patį žmogų, daiktą, ar vietą, kurio ilgimės, tačiau tai, kaip jautėmės, šių aplinkybių dėka. Tai žodis susumuoti visiems gražiems prisiminimams, kurie niekada nebegrįš. Na o mano rumunės sakė, kad dar šis žodis sukelia drugelių efektą pilve, ir yra kone neišverčiamas į jokią kitą kalbą, mat kiekvienam žmogui, tai gali turėti skirtingą reikšmę – vieniems tai meilė gyvenimui, kitiems tai pasitenkinimas, tretiems – jėga, kuri verčia suktis pasaulį aplinkui. Argi ne žavios tos kalbų subtilybės?

Dar vienu neišverčiamu žodžiu pasidalino čekai. Tai “Litost”, kurį “Juoko ir užmaršties” knygos autorė Milan Kundera apibūdina, kaip : “Litost is a state of torment created by the sudden sight of one’s own misery”. Visai, kaip ir minėjau, gražiausi žodžia buvo sukurti tiems jausmams, kuriuos mums išreikšti sunkiausia.

GlsPaper(White)CT0002444

Tokios dvi kategorijos, į kurias mano mintys šią vasarą daugiausiai kreipė dėmesį : žmonės ir mūsų būdai tarpusavy ne tik šnekėti, bet ir susišnekėti. O be šių dviejų kategorijų dar labai įtemptai analizavau buvimo savimi, ramybės bei laisvės menus. Šiuos menus perpyniau ir pabandžiau perteikti nuotraukoje, su kuria baigiu įrašą ir priduriu, kad kartais daugiausiai atspalvių slepiasi ten, kur nespalvota.

Processed with VSCOcam with b5 preset

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s