SIRENOS`15 : Kiek kartų dar liko įkvėpti? (K. Mitchell „Plaučiai”)

Rugsėjo 29d. “Sirenos” pakvietė į pirmąjį užsienio programos spektaklį. Menų spaustuvėje buvo pristatomas Katie Mitchell spektaklis „Plaučiai”.

Festivalio akcentu laikydami būtent užsienio programą, „Sirenos” šiemet pasitinka su šūkiu : „Visa kita nesvarbu”. Kiekvienais metais žaviuosi festivalio pasirenkamomis frazėmis. Štai pernai buvo kviesta užsukti į teatrą visų tų, kuriems atsibodo kasdienė vaidyba, šiemet akcentuojamas faktas, esą teatras yra vieta, kur žmogus susitinka žmogų, kaip kad Ingmaras Bargmanas kadais tarė, na o visa kita tiesiog nublanksta.

Kaip teigia festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, dažnai teatre yra neįprasta kalbėti apie tokius dalykus, kaip asmeniškos patirtys, netektys, praradimai, artimiausių žmonių mirtys, tačiau spektaklis, kuriuo buvo atidaryta jau dvyliktojo “Sirenų” užsienio programa, buvo būtent toks.

Scenoje regime dviejų žmonių dramą globalesnių problemų kontekste. JIS ir JI kalba apie gyvenimą kartu, šeimos kūrimą, ketina susilaukti vaiko. Tačiau būtent svarstymai vaiko atėjimo į šį pasaulį klausimu, priveda porą prie vis dažniau nagrinėjamų ekologijos temų. Ar teisinga yra susilaukti vaiko, kuomet pasaulyje yra tiek daug žiaurių dalykų? Ar yra teisinga susilaukti vaiko, kuomet skraidant iš Londono į Niujorką 7 metus iš eilės, būtų paliekamas mažesnis CO2 kiekis? Ar yra teisinga susilaukti vaiko, kai pasaulis jau ir taip perpildytas?  Kaip „intelektualiais žmonėmis” save įvardinantys pjesės herojai teigia, kas daugiau, jei ne jie pagalvos, ar protinga yra padovanoti naują gyvybę pasauliui, kuriame jau darosi ankšta? „Juk kai kurie žmonės tiesiog išvis per kvaili susilaukti vaikų”.

Būtent ekologinių problemų nagrinėjimo tematika šiame spektaklyje buvo bandoma išpildyti kiek netradiciniu būdu – visą 87 minučių laikotarpį spektakliui reikalingą energiją generavo scenoje esantys aktoriai ir šeši papildomi dviratininkai : savo pačių apšvietimui scenoje, garso procesoriui, mikrofonui, kolonėlėms, vaizdo projekcijų ekranui.

nuotrauka iš chloelamford.com

Tačiau nepaistant taip ryškiai bandomos perteikti aplinkosaugos temos, ganėtinai savanaudiškai planetos mastu tariant, man svarbiausia buvo dviejų žmonių drama.

„Mes išsilavinę žmonės, žiūrime titruotus filmus originalo kalba, skaitome knygas politiškai aktualiomis temomis, aukojame labdarai, gyvename pakankamai kukliai, net baseinio neturime. Blogi dalykai negali atsitikti mums”, – vis kartoja.

Vaiko gimimą viena spektaklio veikėjų prilygina Eifelio bokštui – būtent tiek, dešimt tūkstančių tonų, CO2 būtų išleidžiama 7 metus iš eilės skraidant maršrutu Londonas – Niujorkas. O vaiko gimimas paliktų dar didesnį anglies dioksido pėdsaką Žemės planetai. Tokiu palyginimu tarsi pasveriama ir atsakomybė, kurią moteris prisiimtų vaikui gimus – tokia sunki, tarsi  10 tūkstančių tonų sveriantis Eifelio bokštas. O dar ir tiek dalykų, vertų aptarti : ar darbo krūvis leidžia? ar finansinės aplinkybės palankios? ar tarpusavio santykiai pakankamai stiprūs? Moterys tartum išgyvena savotišką šių laikų dramą, turėdamos galimybę rinktis, tapti mama ar ne. Normalu, kad faktas, jog vos per 40 savaičių iš vienos ląstelės susiformuoja origanizmas, gebantis išgyventi jį supančioje aplinkoje, šiek tiek gąsdina.  Toks išgąstis pasireiškia aktorės lūpomis : „O kas, jeigu vaikui gimus, aš nesugebėsiu jo mylėti? Kas, jei jis paims mano pirštą savo maža rankyte, o aš jam nieko nejausiu?“

Ekologinių problemų ir vaiko atėjimo į šį pasaulį  temoms skiriama kone daugiausiai spektaklio laiko,  pro visus tolimesnius etapus tarsi “praminame”. Žiūrovui leidžiama suprasti, kad santykius ištiko krizė – įvyksta persileidimas, pora pasuka skirtingais keliais. Vėliau šie keletą kartų susitinka, pasidalina nutikimais, ištikusius išsiskyrimo laikotarpiu – aptariami santykiai su kitais partneriais,  ir priešingai nei pradžioje, atsitiktinumo dėka,  užsimezga nauja gyvybė, nauja poros santykių pradžia.

Spektaklis vyko greitu tempu, neleidžiant atsikvėpti ne tik dviratininkams, gaminusiems elektrą, bet sukuriant efektą, kad ir mes, žiūrovai, sėdime ant savo gyvenimo dviračių ir miname, galbūt lygiai taip pat pralėkdami pro kertinius gyvenimo įvykius, nestabtelėjant išjausti to, kas gražiausia, ir pamirštant pauostyti gėles pakelėse. Praskriejame, įjungdami pavarą, kuria lengviausia minti, ir tiek. Juk pirmiausia spektaklio metu išgyvename savo asmenines dramas, o tik vėliau stengiamės įžvelgti tai, ką matė bei jautė personažai. O gal lygiai taip pat skaitome knygas, politiškai aktualiomis temomis, tačiau iš tikrųjų nematome prasmės jas skaitydami? O gal ir mūsų „myliu” kartais atsimuša tarsi į sieną? O gal ir mūsų santykiuose ateina metas, kai tiesiog negalime žiūrėti į savo gyvenimo partnerį?

Tarsi gulėtum mirties patale, o esminiai gyvenimo įvykiai lėktų vaizdais virš nosies. Na taip, ten, kažkur ties akimis, kaip kad žmonės linkę sakyti. Nors visai nenustebčiau, jog iš tikrųjų visai kitaip. Kad galbūt visi įvykiai, kaip smilkalų parduotuvėje, pragaruoja prieš nosį, taip išprovokuodami mus prisiminti tik tai, kas labiausiai kvepėjo. Pavyzdžiui kokiomis orchidėjomis. O kas žino? Bet gal apie tai penktadienį papasakos Pipo Delbo.

Ir nors spektaklyje, iš pirmo žvilgsnio kai kurie įvykiai ir nesureikšminami, būtent vienos iš aktorių persileidimas man pasirodė esminis istorijos lūžis, vertas ilgesnių apmąstymų. Kilo klausimas, koks išties yra jausmas netekti vaiko, kurio gyvybės užuomazgas jutai, įsivaizdavai, tačiau negalėjai laikyti ant rankų?

Netekus kūdikio dažniausiai atsiranda kaltės jausmas, kuris kyla iš natūraliai gimstančio klausimo: „Kodėl?“. „Mes taip džiaugėmės, juk reikėjo niekam nepasakoti. Turėjom žinoti, kas gali nutikti”, – kalbasi pora, vėliau būtent dėl šios priežasties pasukusi skirtingais keliais.  Juk žlugo gražios ir realios dviejų žmonių svajos, turėjusios pakeisti šeimos gyvenimą.

Spektaklyje JAI išgyvenant netektį kalba tik JIS. Nenuostabu, kad ir skausmas skirtingoms lytims pasireiškia skirtingais būdais. Kol JI paskendusi vienatvėje, nesupratime, tuštumos jausme –  JAM savo jausmus lengviausia užgniaužti, jokiais būdais neišsiduoti, panirti į darbą, bet kokią veiklą, kad tik kuo užsiimti.

Spektaklio pabaigoje trumpais blyksniais praskriejame ir pro naujai gimusio vaiko gyvenimą – pirmieji žingsniai, jaunystė, meilė – kol galiausiai anapilin palydime JĮ, kiek vėliau JĄ, nuoširdžiai paplojame, ir lekiame toliau gyventi savo gyvenimų.

Jenny König nuotrauka

K. Mitchell yra viena įdomiausių vidurinės kartos Europos režisierių, kurianti Vokietijoje, Niujorke, Kopenhagoje. Šiais metais „Sirenos“ pristatė kaip tik Vokietijoje statytą jos spektaklį, kuris gimė Berlyno „Schaubuhne“ teatre. Todėl dėkoju „Sirenoms” už galimybę pamatyti svetur kuriamus spektaklius.

Pasaulyje šiek tiek jau ankštoka, 7.3 bilijonai žmonių išgyveno šią dieną skirtingai, ir aš net neabejoju, kiekvienas apturėjo vis kitokį santykį ir su šiuo spektakliu. Na o aš pasidalinau savuoju ir tikiuosi, jog susitiksime kituose „Sirenų” spektakliuose. Nes visa kita nesvarbu!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s