SIRENOS`15 : „Kai aš numirsiu – ateikite persirengę paukščiais” (Pippo Delbono „Orchidėjos”)

Klausiu savęs : Argi nepavyks man tinkamai sudėlioti minčių apie kone labiausiai emociškai paveikusį „Sirenų” spektaklį –  Pippo Delbono „Orchidėjas“? Ir tikrai bijau, kad nepajėgsiu. Žinot, kaip kadaise Herman Hesse knygoje „Siddhartha“ išsireiškė : „Words do not express thoughts very well. They always become a little different immediately they are expressed, a little distorted, a little foolish. And yet it also pleases me and seems right that what is of value and wisdom to one man seems nonsense to another“, taip dabar jaučiuosi ir aš.

Štai muzikiniam fonui pasirinkau ir spektaklyje girdėtą Deep Purple – Child in time ir bandau sudėlioti į žodžius, kas sunkiai išreiškiama. Turiu pripažinti, šio spektaklio laukiau „Sirenoms“ net neprasidėjus, vos tik sužinojau, jog pagliau pavyko prikalbinti Pippo Delbono su trupe atvykti į Lietuvą.

Kuo gi šis kūrėjas toks ypatingas? O gi žmogiškumu. Taip, žmogiškumas, greičiausiai pagrindinis faktorius, lemiantis, kodėl šio kūrėjo darbai yra tokie artimi kiekvienai paklydusiai sielai. Vien panagrinėjus trupės aktorių sudėtį ten sutinkame Bobo, keturiasdešimt septynerius metus praleidusį psichiatrinėje klinikoje, benamius, emigrantus, psichinius ligonius, scenoje besidalinančius savo istorjomis, persmelktas gėriu, grožiu, o kartu ir didele neteisybe. O ir pats Pippo scenoje ne tas vyrutis, žiniasklaidos pristatomas kaip aktorius, režisierius, dirbęs su tokiomis asmenybėmis, kaip Pina Bausch, Jerzy Grotowski ar Tilda Swinton, bet visiškai paprastas žmogus.

Apie ką pats spektaklis „Orchidėjos“ papasakoti sunku. Tai asmeninė išpažintis, pilna melanchoiškų prisiminimų apie mamą, Shakespeare‘o, Čechovo, Keruaco kūrybos, ilgesio teatrui, poezijos nuotrupų, dainų. Kiekvienas nusiskynėme tą orchidėjos lapelį, kuris labiausiai palietė.

12068622_10153920978911487_8675201552972774970_o
(c) Dmitrijus Matvejevas

Jau pradžioje, režisierius teatro vardu palinki gero varo, sukritikuoja teatro abonemento turėtojus, pasijuokia iš visų įspėjimų išjungti mobiliuosius telefonus, kol galiausiai apibendrina – „juk ne pasilinksminti susirinkom, betrūko, kad dar keksiukus dalinti pradėtų“, kaip vėliau tiesiogiai ima ir padaro.

Visas spektaklis, tai nuostabi muzikos, vizualikos, žodžių ir veiksmų sintezė, tarsi asmeninė refleksija į pasaulyje vykstančius įvykius, bandant netiesiogiai šiuos kritikuoti. „Ameniškumai visada persipina su politiškumais“, kaip vėliau spektaklio aptarime teigė pats Delbono. Štai ekrane rodoma ir homoseksualais pasipiktinusi moteriškė : „Na taip, mane gėjus ir megzti išmokė, nes mama nemokėjo, bet kai geriau pagalvoji, juk tai NE-NOR-MA-LU“, – rėžia tiesiai į kamerą.

Tačiau, kad ir kokios temos būtų aktualios visuomenėje, pati skaudžiausia ir jautriausia spektaklio ašis – mamos mirtis ir jos atminimas, įsirėžęs atmintyje. Prie šios temos režisierius ne kartą sugrįžta.

12087161_10153920979996487_9027698361006653926_o
(c) Dmitrijus Matvejevas

Šiame spektaklyje patiko bemaž visi vizualiniai ir scenografiniai sprendimai. O ir pats Delbono aiškina esą per daug dalykų jam patinka, todėl dažnai jaučiasi apkvailintas. Šiek tiek apkvailinta jaučiuosi ir aš. Štai ir muzika, garsinama pagal situacijos įtemptumą, sutelkia dėmesį į emociją, išgyvenimus. Prieš tave scenoje iš visų plaučių rėkia žmogus ir tu jį visiškai supranti. Ir tu taip pat nori bėgioti ratais ir šaukti. Visai kaip vaikystėje – kažkas nusiperka ledų, tau taip pat gi norisi. Scenoje Delbono kuria nuostabų teatrą, o tada ir tau pamažu kyla noras užpildyti gyvenimą prasmingomis veiklomis.

„Visai kaip kolektyvinis išgyvenimas ant laiptų“, – sako moteris sėdinti netoliese. Ir išties, Lietuvos Nacionalinio dramos scena sunkiai talpino teatro mylėtojus. Ir nors rankų judesiai buvo suvaržyti, aplink mane sėdinčių žmonių, bloknotas mirgėte mirgėjo nuo spektaklio išprovokuotų minčių ir sentencijų, kurias buvo privalu užrašyti.

Priminė ir skaitytą „Kelyje“ bei mylimą ištrauką, kabėjusią namų virtuvėje ant sienos : „O domino mane tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę mylėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštantys visko vienu metu, tokie, kurie niekada nežiovauja ir nešneka banalybių, bet dega, dega, dega, kaip pasakiški geltoni fejerverkai, sproginėjantys it žvaigždės“. Tokie man pasirodė ir trupės aktoriai. Tačiau su priešprieša ką tik išsakytos minties, Pipo Delbono, vis slobstančiu alsavimu į mikrofoną, palydi mintį, esą visi gyvieji iš tiesų negyvi, o štai kai kurie mirusieji vis dar kvėpuoja tarp mūsų.

12120165_10153920978646487_7564039200365836051_o
(c) Dmitrijus Matvejevas

Minimalizmas scenoje – vienas labiausiai man patikusių Pipo Delbono kūrybos bruožų. Ir nuogi, lakstantys žmonės, fone skambant Šekspyro „Romeo ir Džiulijeta“ eilėms, atitiko mano įsivaizduojamus kriterijus, kaip turėtų atrodyti tobulas šios dramos pastatymas.

Toks jausmas, lyg šių metų „Sirenos“ praskriejo pro visas gyvenimo fazes – aptarė gimimo etapą, jaunatvišką maksimalizmą ir žaismą, senatvės „pasispardymus“, na ir galiausiai mirtį. „Kai aš numirsiu – ateikite persirengę paukščiais“, sako Pippo.

12094729_10153920979226487_7008207615796175565_o
(c) Dmitrijus Matvejevas

Teatro pasirodymas, kaip ir daugelis meno kūrinių, dažniausiai turi aiškią pradžią ir pabaigą. Tačiau Delbono spektaklyje, kaip ir viena prancūzų kritikė įvardino, pabaigų koks tūkstantis! O man šis spektaklis buvo gražus, kaip paveikslas. Žiūrėk nuo vidurio, žiūrėk iš šono, žiūrėk iš galo į priekį – turinys savo stiprumu lygiavertis viso spektaklio metu.

O ir tiek daug gyvenimo tiesų režisierius priminė visiems, susirinkusiems į Lietuvos Nacionalinio dramos sceną. Apie pažinimo svarbą („O ką reiškia pažinti? Akys mėlynos, plaukai juodi ir sakai „brangusis“. Bet ką reiškia pažinti? Atverti kaukuolę ir patikrinti mintis – štai ką galima laikyti pažinimu“) ;  apie vienišumą („Žinome tiek mažai vieni apie kitus. Esame labai vieniši gyvūnai“) ; taip pat susipažįstame ir su paties režisieriaus sukurtu terminu – „Afrikos liga“, kuris kilo iš laiko praleisto Afrikoje, kur matė skurdą, žmones, neturinčius nieko, tačiau jautė tų žmonių pilnatvę. O kaip priešingybei – Prancūzijos gatves, kuomet matė žmones, turinčius viską, tačiau vidumi tuščius, kaip oro balionus.

Spektaklį vainikuoja medžiaga, kuriame išvystame Pippo Delbono mamą mirties patale. Bandau suvokti, ar toks būdas „išlaikyti“ mus paliekančius žmones ir prisiminimus, išties yra veiksmingas? Ar nėra taip, kad siekdami išsaugoti momentą, kameros „dėka“ jį prarandame? „Išeinu pirma tavęs, bet nepalieku“, – sako mama. O šokiu, sekusiu po šio reportažo, Pippo tarsi bando „iššokti“ viduje susikaupusį skausmą.

12112193_10153920979946487_7652978986747212839_n

Apsilankiau ir diskusijoje, vykusioje po spektaklio, kurią moderavo Kristupas Sabolius, o italų kalbą suprasti padėjo Dainius Būrė. Režieriaus buvo paklausta, ar šis vis dar tiki teatru, mat spektaklis, savo referencijomis, tarytum išreiškė ilgesį teatrališkumui. Ilgame monologe, sekusiame po klausimo, Delbono dalinosi įspūdžiais iš Vilniaus genocido muziejaus; spėjo atsakyti mobiliajam operatoriui, siūliusiam naują telefoną; pasidalino skaičiaus 11 magiška reikšme (mat būtent šis puslapis iškrito iš rankų spektaklio metu ir privertė žiūrovus spėlioti tai režisūra ar ne); grįžo prie motinos ir prisipažino, kad tik per jos asmenybę suprato Ofelijos personažą, „nesuvokiantį savo likimo“; pasakojo įspūdžius iš kūrybinio laikotarpio Afrikoje, kuomet žmonės, pirmą kartą išgirdę apie „Romeo ir Džiuljetą“ klausė, ar tai Pippo Delbono kūrinys, o galiausiai įvardino : „Kūrinys yra visuomet didesnis už patį kūrėją”.

12139911_10153920980196487_22829513741389718_o
(c) Dmitrijus Matvejevas

Režisierius nestato savęs į scenos centrą ir įjungęs dirbtinį apšvietimą nelaukia šlovės ir garsių aplodismentų. Pasirodė, jog šiam žmogui žymiai svarbiau jo teatro trupe sudarančių žmonių gyvenimai, į kuriuos jis tartum globėjas geba įnešti šviesos, tikėjimo ir vilties. Toks įspūdis susidaro šiam prakalbus apie vieną trupės narių, psichiatrinėje ligoninėje praleidusį 47 metus – „Nuostabų teatrą kuria žmogus, kuris neperskaitė nei vienos knygos. Ir nors vienoje scenoje atrodo, kad Bobo iš tikrųjų nieko nedaro, ne visi supranta, kad vien jo ėjime yra metai, metai, metai, fizinio darbo“.

12017686_10153920980396487_5120592969765927555_o
(c) Dmitrijus Matvejevas

Tai buvo spektaklis, kuriam pasibaigus man norėjosi verkti vidury teatro foje, nepaisant visų žmonių, skubančių rūbinės link. Tai buvo spektaklis, kuriame plojau iki paskutinės sekundės. Tai buvo spektaklis, pažadinęs manyje nuoširdumą, priminęs apie jos svarbą ir begalinę jėgą. Tai buvo spektaklis, kuris nei kiek neabejoju, daugeliui tapo raktu tiek į save, tiek į kitus, tiek į patį gyvenimą. Nuoširdų gyvenimą.

O ar žinojote, kad prancūziškai „orchidėjos“ reiškia amžinybę?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s