„Tavo glėbyje“ („Scanoramos“ filmo apžvalga)

Trečiasis filmas, su kuriuo tęsiu savąją „Scanoramos“ kelionę – tai režisieriaus Samanou Acheche Sahlstrøm „Tavo glėbyje“ („Into your arms“). Geteborgo kino festivalyje laimėjęs du apdovanojimus, pirmasis ilgametražis režisieriaus filmas toliau keliauja po festivalius, o šįkart žiūrovams suteikiama progą išvysti jį ir šiame Europos šalių kino forume.

Pagrindinė filmo tematika – eutanazija. Žodis kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ ir „mirtis“ ir senovėje reiškė „gerą mirtį“ arba „laimingą mirtį“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtume įvardinti kaip laimingą. Manau, daugelis jau yra susipažinę su eutanazijos sąvoka. Tačiau nežinantiems paaiškinsiu, kad eutanazija šiandien suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai (Vatikano „Deklaracija apie eutanaziją“). Visas filmas rutuliuojasi šio „tikslo“ link, kas ir sukelia didžiausias diskusijas tiek filmo ekranuose rodomų veikėjų gyvenime, tiek realiame, sujaukdamas ir išprovokuodamas klausimus žiūrovų sąmonėje.

Nemoku skristi. Esu toks, kaip visi. Turiu gražią merginą, darbą, gerą mašiną, esu populiarus“, – sako vienas iš ligonių. O slaugytoja pritaria: „Išties, labai gražus sapnas“. Štai tokia simboline scena prasideda filmas apie Nilsą – prie vežimėlio prikaustytą ir prasmės gyventi nerandantį vyrą. Viskas sapnuose kur kas gražiau nei realiame gyvenime.

Nilsas (aktorius Peter Plaugborg) nusprendžia vykti į Šveicariją, kad jam būtų atlikta eutanazija. Broliui šį išvadinus savanaudžiu, o mamai nesutikus keliauti kartu, vienintelė išeitis lieka slaugė Marija (aktorė Lisa Carlehed). Žinoma, mintimis perkeliu eutanazijos problematiką ir į realų gyvenimą ir mąstau – paprastai galvojama apie žmogų, norintį mirti, bet ši procedūra taip pat susijusi ir su kitais žmonėmis, taigi jų teisės taip pat turi būti svarstomos, todėl nekeista, kad šeimos nariams ši Nilso idėja atrodo itin savanaudiška. Kai šeima, morališkai nepajėgusi keliauti kartu, išlydi Nilsą į Šveicariją, bandau įsivaizduoti, ką reiškia išlydėti artimą žmogų, tiesiogine tų žodžių prasme tariant, į paskutinę kelionę.

Ledsager_1.35

Lygiai taip pat bandau suprasti ir pagrindinio veikėjo situaciją. Daugelis filosofų, analizuojančių eutanazijos pliusus ir minusus aiškina, kad negalime nutraukti savo gyvenimų vien dėl to, kad mums atrodo, kad tai yra efektyviausias būdas baigti mūsų kančias. Toks poelgis reikštų nepagarbą mūsų prigimtinei vertei taip iškeliant svarstymus, esą eutanazijos įteisinimas siunčia žinią, kad mirti yra geriau, nei turėti negalią ar sunkiai sirgti. Tačiau ar visada lengva įsivaizduoti, koks jausmas būti visiškai priklausomu nuo kito valios, kai negali patenkinti net esminių savo poreikių pats? Tokiu atveju priimti aplinkinių pagalbą darosi paprasčiausiai per sunku.

Slaugės Marijos ir Nilso gyvenimas ganėtinai panašus tuo aspektu, kad galimybė gyventi nei vieno iš jų nedžiugina. Marija leidžiasi lengvai stumdoma gyvenimo, nesugeba džiaugtis paprastais malonumais, jos portretą puikiai sukuria Nilsas kiek ironiškai sakydamas: „Vengi veidrodžių, nes tau bloga nuo savo atvaizdo“. Pagrindinis filmo veikėjas puikiai moka manipuliuoti žmonėmis, būdamas tokiu ciniku. „Ar bent vieną vakarą pagyvenai?“, – klausia Nilsas Marijos.

Filmas šių dviejų puikių aktorių pagalba pasidalina tarsi į du skirtingus požiūrio taškus. Ilgainiui darosi sunku pasakyti, ar galima įvardinti tik vieną pagrindinį veikėją – Nilsą. Aktoriai tarsi tampa lygiaverčiais. Rodos, atsiranda vis daugiau priežasčių gyventi, tačiau kaip tai įrodyti žmogui, atkakliai besilaikančiam savų įsitikinimų? Panašu, prieš lydėdama Nilsą į Šveicariją, Marija savęs pamiršo paklausti, ar tikrai yra pasiruošus keliauti į kelionę, iš kurios teks grįžti vienai.

Panašu, kad galutinis lūžis aktorės suvokime dėl tokio Nilso sprendimo, atsitinka kelyje partrenkus elnią. „Partrenkei Bembį. Bijau, kad nekažką jam dabar nusimato“, – šmaikštauja viso filmo metu sarkastišku išlikęs Nilsas. Šioje simbolinėje scenoje, kurios idėjos autorius pats Lars von Trieras, Marija akmeniu užmuša partrenktą elnią tam, kad sumažintų šio kančias. Tuomet kyla klausimas, ar šalie esančio slaugomo žmogaus situacija nėra lygiai tokia pati?

Turiu paminėti, kad filme skambėjęs muzikinis takelis džiugino jau pažįstamomis melodijomis. Nuo „Tame Impala“ dainų, iki puikiai reikiamoje vietoje, reikiamu laiku įkomponuoto Nicko Cave`o su daina „Into my arms“. Būtent taip (angl. In your arms) pavadintas ir pats filmas.

Nors puikiai supranti, kad laiminga filmo pabaiga būtų pats banaliausias galimas variantas, tačiau viltis, kad filmo veikėjas pakeis savo sprendimą, išlieka iki galo. Kaip ir baimės, o kartu ir begalinio pasitikėjimo pilnos iki galo išlieka Nilso akys. Paradoksas tas, kad žmogus, praradęs viltį gyventi, išmokė gyvenimo kitą. „Pasirūpink savimi“, – nuskamba paskutiniai Nilso žodžiai. O man tai, rodos, patys baisiausi žodžiai pasaulyje. Jie visuomet reiškia pabaigą.

Po filmo peržiūros, žiūrovai turėjo progą pabendrauti su viena pagrindinių filmo aktorių. Ši pripažino esą tai buvo kone geriausia patirtis jos gyvenime. Paklausta, koks jos pačios požiūris į eutanaziją, atsakė šią pasirinkimo laisvę palaikanti, nors ir pabrėžia faktą, kad „Tavo glėbyje“ toli gražu nėra politinis filmas ir tuo labiau, nerodo, kurią pusę vertėtų palaikyti. Lisa Carlehed taip pat pasidalino režisieriaus rasta statistika, esą 70 proc. besikreipiančių ir patvirtinimą dėl eutanazijos atlikimo gaunančių žmonių, šios procedūros atlikimui paprasčiausiai neatvyksta. Aktorė priduria, kad tai veikia kaip priešingas, gyvenimą ilginantis efektas – turėdami teisę mirti, žmonės renkasi teisę gyventi.

Žiūrovai taip pat uždavė klausimą, su kokiu režisieriumi aktorė labiausiai norėtų dirbti ateityje. Lisa Carlehed atsakė, kad šiuo metu labiausiai žavisi Larsu von Trieru ir norėtų dirbti būtent su juo. Žvitresnė akis greičiausiai spėjo pastebėti ir titruose minimą režisieriaus pavardę. Jis tapo šio filmo kūrybos prodiuseris. Aktorė pasidalino šmaikščia istoriją, kokios sąsajos jungia „Tavo glėbyje“ režisierių ir garsųjį Larsą von Trier. Mat Samanou Acheche Sahlstrøm perskaitė knygą, kurios tematika skamba gan paprastai: „Kaip tapti režisieriumi“. Vienas iš patarimų siūlė pasibelsti vienam iš mylimų režisierių į duris. Po ilgų paieškų, Samanou Acheche Sahlstrøm taip ir padarė – pasibeldė į savo mylimiausio režisieriaus Larso von Triero duris, kuris ilgainiui režisieriui tapo tarsi mentorius, pagalbininkas ir filmo „Tavo glėbyje“ kūrybos prodiuseris.
Filmą rekomenduoju visiems, besidomintiems eutanazijos tema ir neapsisprendžiantiems, kurią pusę palaikyti. Taip pat tiems, kuriems jautrios visuomenės ir žmonių gyvenimo temos yra aktualu bei nesvetima.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s