Asmeninis teatro iššūkis – kaip diena, taip spektaklis! (I dalis)

Jau kuris laikas rašymas ir teatras mano galvoje nebedraugauja. Teatriniai įspūdžiai vis rečiau ir rečiau nuguldavo į tekstinį pavidalą, kai pajutusi, jog kritinis teatro stebėjimas atima magiją ir malonumą, palikau visas užrašų knygeles ir rašiklius namie. Asmeninis spektaklio vertinimas pastaraisiais metais apsiribojo vos keliais, tačiau labai svarbiais kriterijais: 1) ar spektaklis pasičiumpa tiek, kad tampa nebesvarbu, ką grįžusi gaminsiu vakarienei ir ar pašėriau katę, kurios pasirodo net neturiu. Žinoma, svarbu spektaklio metu klajoti mintimis, tačiau jei tai lieka teatriniuose rėmuose ir pereina į antrą vertinimo kriterijų –  2) susitapatinamą su aktorių išgyvenamomis situacijomis, scenoje išreikštais jausmais, spektaklio siužetu. Jei bent vienas spektaklyje analizuojamas dalykas mane jaudina asmeniškai ir jei bent vieno aktualaus dalyko vedama mintimis išsiruošiu į teatrinę kelionę, kurioje susitinku su asmeniniais baubais, liūdesiais ir klounais – mano įsivaizduojamame pasisekusių spektaklių sąraše, šalia pavadinimo atsiduria ir patvirtinimo štampas. Tai greičiausiai taip pat yra du esminiai skirtumai, atskiriantys mane nuo teatro kritikės pozicijos ir kaip pati sau būčiau linkusi priskirti, priklijuoja “teatro blevyzgotojos” etiketę.

Tačiau šią savaitę patyriau kone kultūrinį renesansą, kuomet  kasdien mindžiojau skirtingų teatrų slenksčius ir kaupiau į save įvairius patyrimus. Ir kada, jei ne sekmadienį, geriausia juodu ant balto reflektuoti savaitės keliones. Taigi dalinuosi asmeninio, ir visai neplanuotai ištikusio festivalio „Lauros teatro savaitė“ (ha!) įspūdžiais.

Vasario 7, antradienis – sutrikusi normali realybė spektaklyje „Perplex“ (Valstybinis jaunimo teatras)

Perskaičius, jog spektaklis „Perplex“ kurtas pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę, kiek sunerimau. Nebuvau nusiteikusi Mayenburgo mėgstamų kraujomaišos, smurto, ir kraštutinių veikėjų veiksmų refleksijai scenoje. Vienas ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų, kuriam neabejingi ir lietuvių režisieriai (Oskaras Koršunovas į akistatą su dramaturgo kūryba jau kvietė spektakliuose „Šaltas vaikas“, „Parazitai“, „Ugnies veidas“ ar į vis dar nacionalio dramos teatro scenoje rodomą „Kankinį“) šį kartą nustūmė tamsių socialinių temų narpliojimą į šalį ir pasiūlė nagrinėti ne konkrečių situacijų, tačiau visos realybės absurdiškumą. Spektaklio pavadinimas puikiai reprezentuoja ir visą spektaklį („Perplex“ verčiant iš lietuvių kalbos, lietuviškos atitikmuo būtų „Sutrikę“) – scenoje vystoma scena sklandžiai pakreipiama visiškai kita linkme vos vieno žodžio, sakinio, judesio dėka. O pats būdamas žiūrovu lygiai taip pat organiškai priimi naujas režisierės (Monikos Klimaitės) ir aktorių (Jonės Dambrauskaitės, Giedrės Giedraitytės, Igno Ciplijausko, Simono Storpirščio) padiktuotas taisykles. Šiek tiek suabejojau Paulės Bocculaitės scenografija, pridėjusiai pastatymui mėgėjiškumo atspalvį, todėl jei reikėtų pačiai scenografiškai įprasminti spektaklio įspūdžius, į pagalbą pasitelkčiau Wes Andersono filmus ir pasivogčiau kiek siurrealistį šio režisieriaus koloritą. Tačiau būtent tokios scenos kontekste visai kitaip pamačiau aktorę Giedrę Giedraitytę, kuri iš visų keturių scenoje veikiančių aktorių išsiskyrė natūralaus absurdiškumo pajautimu ir visiškai tuo įtikino žiūrovus. Viskas atrodo aišku, tačiau mįslinga atmosfera byloja apie slaptą spektaklio recepto ingredientą,  atsakingą už keistumo ir siurrealumo būseną ir kurio išsiaiškinti taip ir nepavyksta. Spektaklis puikiai atidarė asmeninį-fikcinį festivalį „Lauros teatro savaitė“, leido turiningai pakeliauti mintims po teatro realybę ir taip užsidirbo patvirtinimo štampą.

s-sirutaviciaus-nuotr-spektaklio-perplex-aktoriai
S. Sirutavičiaus nuotr. (taip, žinau, mane ir šiek tiek apakino! Tikiuosi tai ne problema skaityti toliau:)

Vasario 8, trečiadienis – mirties šokis spektaklyje „Junas Gabrielius Borkmanas“ (Valstybinis jaunimo teatras)

Trečiadienį mane ir vėl pakvietė Valtybinis jaunimo teatras. Tik šį kartą salė jau didžioji, o joje Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Junas Gabrielius Borkmanas“ peržiūra. Vien tai, kad spektaklis kurtas pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę, tam tikra prasme padiktavo spektaklio auditoriją – į peržiūrą sugūžėję vyresniosios kartos atstovai, panašu, mėgavosi klasikiniu dramos pastatymu ir mylimų aktorių vaidyba (pagrindinius vaidmenis kūrė Kostas Smoriginas, Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė ir kt.) Spektaklyje ne kartą supriešinamos senoji bei jaunoji karta, todėl ir aš, rašydama šį atsiliepimą jaučiu, kad antrasis kriterijus, kuriuo remdamasi vertinus spektaklius, lieka neišpildytas. Neradau su kuo, būdamas dar jaunas žmogus, galėčiau susitapatinti. Tačiau ir pats režisierius, įvardinęs, jog pjesė – apie gyvenimo pabaigą, tarsi užbėga mums už akių: „Nemanau, kad „Borkmanas“ – janajai kartai“, – teigė režisierius viename interviu. Tačiau vienaip ar kitaip, Gintaras Varnas – estetikos meistras, todėl mėgavausi Ibseno padiktuotomis ir scenoje išpildytomis simbolinėmis prasmėmis: nuvytusiomis saulėgrąžomis; mirtimi, įgavusiai žmogiškąjį pavidalą; fone skambančiam Camille Saint – Saëns – „Danse Macabre“ (liet. „Mirties šokis“). Ir nors režisieriaus spektakliai vis labiau pilkėja, vienodėja, tampa vis labiau sustingę laike, tematiką puikiai atitinkantys kostiumai (Jolanta Rimkutė), foniniai ritmai (kompozitorius Antanas Kučinskas), ir gražus scenografinis paveikslas (Gintaras Makarevičius) sukuria darnos įspūdį. Tačiau kyla klausimas, ar spektaklis, reprezentuojantis gyvenimo pabaigą, pats netampa danse macabre pagrindiniu šokėju? Ateini į teatrą, pažvelgi į keturių sienų dėžutę, kurioje, suprask, vyksta teatras. Atsitrauki, nutolsti ir gyveni toliau, nepaliestas to, ką matei. Patvirtinimo štampo šį kartą neskirsiu, bet pranykti teatre kviečiu – trys, pernelyg didelių apmąstymų nereikalaujančio teatro valandos.

j_onaityte_k_smoriginas_d_overaite_vidas_petkevicius_photo_dmatvejev_
D. Matvejevo nuotr.

Vasario 9, ketvirtadienis – mažasis teatras irgi moka rėkti. Spektaklis „Europiečiai“ (Vilniaus mažasis teatras)

Ketvirtadienį aplankiau savo senąją teatro meilę – jaukumu vis dar dvelkiantį mažąjį teatrą. Tačiau temos, nagrinėjamos Pauliaus Ignatavičiaus režisuotame spektaklyje „Europiečiai“ neprimena nei jaukumos, nei šiam teatrui būdingų vilties paieškų. Pagal Aischilo dramą „Maldautojos“ sukurtas spektaklis nagrinėja spaudoje aptartą, apverkšlentą, gailesčiu ir keiksmažodžiais palydėtą, pabėgėlių krizę. Peršasi mintis, kad šiuo atveju mažasis teatras veikia lyg didžiojo teatro aidas, kuriame dar rugsėjį buvo pristatytas spektaklis-akcija „Eglė žalčių karalienė“ bei „Pokalbių ne apie teatrą“ metu gvildenta pabėgėlių tema. Tačiau galima pasidžiaugti spektaklių, kalbančių ta pačia tema, įvairove ir žiūrovams sutekiama galimybe pažvelgti ne per vieno režisieriaus ir aktorių bendradarbiavimu sukurtą pozicijos tašką, tačiau net per kelis, ir taip įsivelti į teatrinę diskusiją. Šiame pastatyme pabėgėlių tema įrėminama antikos tragedijos rėmuose, pasitelkiant Danaidžių mitą –  šalies valdovas nori ištekinti Danaides už savo sūnų, tačiau nepaklususios valdovo valiai jos išplaukia į Argo miestą. Miesto karalius, atsidurdamas dviejų pasirinkimų sankirtoje (mat priėmus Danaides reikėtų kariauti su Aigipto sūnumis, o nepriėmus – užsitraukti Dzeuso rūstybę) teisę spręsti perleidžia tautai. Paralelės su šių dienų aktualijomis ganėtinai akivaizdžios. Džiaugiuosi, kai bandymai atsigręžti į antiką, scenoje pasiteisinia ir tai tampa puikia priemone tik dar įvairiau ir plačiau išnagrinėti pasirinktą temą. Tačiau sprendžiant iš komentarų oficialiame teatro puslapyje ir neužpildytos teatro salės, galima spręsti, jog tauta šia tema kalbėti pavargo.  Gal būsimiems teatro pastatymas nuspėti užtenka atsiversti naujienų portalų puslapius ir žinosime, kokių realybės atspindžių ir refleksijų kultūroje galime tikėtis artimiausiu metu? Į asmeninių favoritų sąrašą spektaklio neįtrauksiu, bet kaip visada pakviesiu nueiti – vien tai, kad galime kalbėtis, kaip transliavimo priemonę pasitelkdami teatrą, savaime yra geras dalykas.

laura-vanseviciene
L. Vansevičienės nuotr.

Na o apie likusios savaitės įspūdžius – Petro Lišausko interaktyvaus judesio performansą „SMS suggest me service“, Sigitos Pikturinaitės performatyvų spektaklį „8 minutės“, spektaklių kiekybę-kokybę ir būsimas premjeras, skaitykite II- oje straipsnio dalyje.

*Šis straipsnis labiau įsipaišo į pristatomojo, ne analizuojamo pobūdžio, kategoriją. Išsamesnę analizę apie spektaklius galėsite perskaityti artimiausiu metu prisilietimai.lt svetainėje.

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s