Aktorius Vytautas Rašimas: „Visada reikia išeiti iš saugaus uosto – laivas tam ir yra, kad plaukiotų“

Vasario 24d. House of Puglu erdvėje atgims aktoriaus Vytauto Rašimo monospektaklis pagal Gendručio Morkūno esė rinkinį „Švęsti kosmose ir tvarte“. Apie paprasto žmogaus paieškas (ne)paprastame mūsų pasaulyje, nuolatos balansuojančio tarp nepaprastumo ir prastumo, kalbamės su aktoriumi Vytautu Rašimu.

Kviesdamas į spektaklį teigiate: „Tai vieno paprasto aktoriaus išpažintis“. Vytautai, paaiškinkite man, kas yra paprastas aktorius?

Vien su šiuo terminu „paprastas žmogus“ turėjome nemažai bėdų. Iš esmės apie tai ir yra viskas spektaklis. Sąmoningai ėjau link to, kad esu paprastas aktorius, paprastas žmogus, kuris tiesiog bendrauja su atėjusiais pasikalbėti. Būtent taip savo spektakliuose traktuoju žiūrovus – ne kažkas pakylėtas, ne kažkas, esantis žemiau. Kalbamės kaip lygus su lygiu ir kartu aiškinamės, kas tai yra „paprastas žmogus“. Tam,  kad galėčiau vaidinti, man reikėjo gauti Reginos Morkūnienės patvirtinimą. Tačiau būtent dėl šios „paprasto žmogaus“ sąvokos jo man duoti nenorėjo. „Paprastas žmogus“ G. Morkūnui buvo kaip keiksmažodis. Tačiau stengiausi įtikinti, kad būtent apie tai aš ir kalbu. Po spektaklio premjerinio rodymo turėjo paaiškėti, ar šis bus rodomas toliau. Dar žiūrovų salėje, gęstant šviesoms ir man nusilenkiant pažiūrėjau į Reginą. Ši pritariamai palinkčiojo galvą ir spektaklis įgavo teisę gyvuoti. Štai apie tokius paprastus-nepaprastus dalykus ir kalbam. Lygiai taip pat spektaklyje kalbu ir iš kitos pusės – pats asmeniškai įvardinu, kad aš labai puikiai suprantu savo situaciją ir esu lygiai toks pat aktorius, kurių daug. Nusiimkim tuos rožinius akinius!

„Švęsti kosmose ir tvarte“ yra monospektaklis. Ar sunku užpildyti teatro erdvę vien savo paties buvimu?

Vienas iš  mano mokytojų –  Aidas Giniotis, kadais man labai aiškiai įvardino, patardamas ieškoti medžiagos sau. Nepaisant to, kiekvieno buvimo scenoje principas tas pats – nesvarbu, ar tai teatras, ar muzika, ar bet koks kitas menas. Jei turi kažką pasakyti – sakai. Jei turi kažką pasakyti ir sakai – tavęs klauso. Taip toji teatro erdvė ir užsipildo. Žinoma, dabar kalbėdamas girdžiu, kad yra šiek tiek pasimaivymo tame, ką sakau. Atvirai tariant žinoma, kad kyla sunkumų, tačiau gauni didžiulį malonumą. Nes kam toji scena, jei nejauti jokio malonumo?

„Žiūrovas sustos kasdienėje rutinoje ir apmastys, kas „aš” ir ką aš veikiu“ , – taip pristatote šį spektaklį.  O kaip Jūs atsakytumėte į tokį klausimą? Kas Jūs ir ką jūs veikiate?

Tai greičiausiai kiekvieno ryto klausimai: „kas aš?“, „ką aš čia veikiu“. Įdomu, kad dabar kalbėdamas jaučiu, jog su kiekvienu sakiniu galėčiau nurodyti vietą spektaklyje. Jame aš keliu klausimus ir sąmoningai neduodu sudėliotų atsakymų. Visa tai tam, kad mes bėgdami ir skubėdami patys savęs paklaustume: „kas aš esu?“, „kur aš esu?“. Ilgai ieškojau medžiagos tam, kad gimtų spektaklis iki kol atsirado šis esė rinkinys. Jis siaurame rate labai populiarus, o plačiame – nepelnytai pamirštas. G. Morkūnas labiau žinomas kaip vaikų rašytojas. Būdamas fizikas ir sužinojęs, jog serga mirtina liga, metė fiziką ir pradėjo rašyti vaikams, tame tarpe rašė šiek tiek ir suaugusiems. Kai skaičiau šią medžiagą, jaučiau, kad tai absoliučiai mano. Jau praėjo metai, kaip spektaklio nevaidinau, todėl reikia perskaityti scenarijų vie tam, kad prisiminti, kurie tekstai yra G. Morkūno, o kurie mano. Gendručio tekstai absoliučiai atliepia tai, ką galvoju ir aš.

Pasuksiu šį klausimą ir dar šiek tiek asmeniške linkme. Susimąsčiau apie aktoriaus profesiją, kur per kuriamus vaidmenis kaip žmogus prisirankioji įvairiausių ypatybių, skirtingų charakterio savybių. Kas galiausiai išsigrynina ir kas lieka Jums, kaip žmogui, kad galėtumėte pasakyti: „štai čia esu aš“ ir tai nėra dalis mano personažo.

Bet juk čia ir yra TAI! Kuo dėkinga aktoriaus profesija, tai tuo, jog perimi viską ir finale esu tu. Mano įsitikinimu, scena yra mažas gyvenimo modelis ir tai, ką išgyveni scenoje (jei išgyveni tai šimtu procentu) ir pasiimi į gyvenimą – tai yra tavo. Pasiimi ne dėl to, kad žinai kokią gražią citatą, ją pritaikai ir naudoji, tačiau ateina tam tikras suvokimas. Mes labai daug žinome, taip? Tačiau „žinojimas“ ir „suvokimas“ yra labai skirtingi dalykai. Vaikams ir jaunimui dėstau Gedimino Storpirščio teatro studijoje „Elementorius“. Ir kai tu dėstai, kažką labai įtemptai aiškini, po dešimto karto imi suprasti tai, ką ir pats penkis metus mokeisi. Kai jau kuri spektaklius ir režisuoji, kai kuriuos etapus prašoki ir tai pasimiršta labai greitai, tačiau mokant viskas vėl sugrįžta. Viskas labai siejasi.

Spektaklio premjera įvyko dar 2012 metais. Ar Gendručio Morkūno žodžiai esė rinkinyje „Švęsti kosmose ir tvarte“ vis dar tokie pat aktualūs ir pritaikomi šiandienai? Ar spektaklis vis dar jaudina, yra toks pat svarbus, kaip pradžioje?

Prieš metus galvojau – pagaliau spektaklis praranda savo aktualimą, tad galima atidėt jį į lentyną. Esu įvardinęs, kad spektaklis yra skirtas kartai, kuri kurs Lietuvą. Ir tai, ką aš noriu pasakyti, yra skirta būtent tiems žmonėms. Tačiau dabar matau, kad vėl reikia kalbėti ir viskas, kas ten yra, vis dar labai tinka. Šis spektaklis nugyveno labai smagų gyvenimą, keliavo po Lietuvą, įvairias bibliotekas, todėl buvo priverstas atsikratyti tam tikrų teatrališkumo elementų, taisyklių, snobizmo. Išryškėjo tie dalykai, kurie yra svarbesni. Spektaklis yra tikras tada, kai yra be šviesos, be muzikos. Ir tik kai yra stipri mintis, ją galima aprengti ir apšviesti. Šį spektaklį esu rodęs Utenos viešojoje bibliotekoje – darbininkai pamiršo sutvirtinti sceną, todėl visą spektaklį daugiau tvirtinau sceną, nei vaidinau. Tame atsiranda tikrumas. Ir žinoma, kad spektaklis jaudina. Jei nejaudintų, tikriausiai nebevaidinčiau. Bet kuris spektaklis yra aktoriaus dialogas su žiūrovu. O šiuo atveju tai yra tik tai –  mano pokalbis su žiūrovais, kuris visada yra gyvas.

Kokių sunkumų ir atradimų atenša buvimas ir aktoriumi, ir savo paties režisieriumi?

Živilė Mičiulytė man padėjo išgirsti savo mintis iš šono. Mintyse visi esame labai protingi, bet kai tai materializuoji balsu, viskas pasidaro mažiau reikšminga. Tau atrodo vienaip, bet išeini į sceną ir pasidaro kitaip. Statyti spektaklį vienam yra labai sunku, nes sugaišti daug laiko. Pirmiausia turi padaryti, kai padarai turi kažką pasikviesti, kad pažiūrėtų. Darymas vienam yra tarsi žaidimas su nežinomaisiais. Taip pat džiaugiuosi, kad  man pavyksta užtildyti režisierių sayvje, nes kitu atveju prasideda savikritika ir akivaizdžiai matai, kaip viskas eina duobėn. Tačiau dabar, įgavus kiek daugiau patirties, „išjungti“ režisierių darosi lengviau ir tiesiog keliauji toliau.

Ką šiam spektakliui duoda dokumentiškumo elementai?

Daug dokumentikos yra pačiame G. Morkūno esė rinkinyje. Yra tam tikri faktai, kurie žmogiškai suasmeninti. Pavyzdžiui, rinkinyje yra istorija apie bobutę. Lyg ir nepasakojama, kad kalbama apie vieną bobutę kaime, bet tu supranti – tai yra labai konkreti kaimo bobutė. Taip pat yra istorija apie vienkiemyje gyvenančius senukus, kurie laukia malkų ir kurių niekas taip ir neatveža. Tad nuo šių istorijų pradedi dėlioti – kas esi tu, šiais globalinio atšilimo laikais, tarp visų faktų ir istorijų, tarp bėgimo ir skubėjimo. Kas mes, tie užsiėmę žmonės?

Monospektaklis „Švęsti kosmose ir tvarte“ jau vasario 24 – ąją profesionaliuose teatro namuose House of Puglu. Bilietai: http://www.houseofpuglu.com/lt/renginiai/svesti-kosmose-ir-tvarte

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s