Ar šiandienos visuomenei reikalinga kūrybinga asmenybė? Edukacinės sistemos žaizdos spektaklyje „Klamo karas“ (interviu)

Viena naujausių Artūro Areimos teatro premjerų – spektaklis „Klamo karas“ balandžio 7 ir gegužės 11 dienomis ir vėl kviečia į visuomenės ir teatro diskusiją. Spektaklis pagal Kai Henselio pjesę – tai aštrus tekstas apie santykius mokykloje, apie mokytojo-mokinio santykius, vieną iš sudėtingiausių atvejų nagrinėjant iš mokytojo perspektyvos. Apie edukacinės sistemos problemas kalbamės su spektaklio  personažu – Ponu Klamu.

Pone Klamai, kaip manote, ar įmanoma „į pasaulį“ iš mokyklos iškeliauti esant kūrybinga asmenybe? Ar po mokyklos žmoguje lieka jo paties prigimtinės vertės? Kiek procentų jos yra išsaugoma, ir keliems procentams padaro įtaką mokykla?

Ar įmanoma? Tai vienintelis būdas. Jei po 12 metų nori iškeliauti iš mokyklos „gyvas“ – privalai būti kūrybinga asmenybe, kitaip mokykla išės tau smegenis ir paliks tik baisų atbukimą. Šiandieninė švietimo sistema veikia mašinerijos, t.y. fabrikiniu, principu. Vaikai lavinami taip, tarsi visi jie būtų vienodi, turintys vienodus siekius, tikslus, norus, pomėgius. Ką jau kalbėti apie asmeninius poreikius ir nuoširdumą. Jauni žmonės ruošiami būti  „fabriko“ sistemos dalimi, kur viskas yra taip, kaip yra, ir nieko daugiau.

Prigimtinė vertė, žinoma, išlieka, tik natūralu, kad po tiek metų žmogus jau nebemoka jos pritaikyti, prisiminti. Procentaliai sunku pasakyti. Tai priklauso nuo to , kokia asmenybė jau ateina į mokyklą  – stipri ar silpna. Jei vaikas yra pakankamai stiprus jau įžengęs į vidurinę mokyklą, kurioje ir prasideda didžiausi vargai, tada vilties išlikti savimi dar yra. Tačiau dažniausiai tokie mokiniai laikomi blogais, nedrausmingais išsišokėliais, jie yra engiami mokytojų, kartais ir kitų mokinių. Kas tada? Tada elkis, kaip nori – arba sugebėsi išlikti, arba būsi sutryptas ir pastatytas į tą pačią eilę prie fizruko klasės, kuris mano, jog  visi turi užaugti krepšininkais. Įsivaizduokite jauną žmogų, svajojantį tapti muzikantu. Jis aštuonerius metus sėdi suole „kaldamas“  kvantinės fizikos dėsnius, chemines formules ir algoritmus, kurie jam visiškai neįdomūs. Vargu, ar tai ugdo jo prigimtinę vertę ir gebėjimus. Bet juk nėra kito pasirinkimo. Visa tai yra privaloma. Tačiau ar žodis „privaloma“ mokyklai yra tinkamas?

Ar mokykloje su kiekvienu vaiku reikėtų kalbėtis asmeniškai, o gal kaip iki šiol – laikyti juos statistiniais vienetais?

Taigi. Vienetai. Štai kas lieka po mokyklos. O po to skundžiamės , kad mūsų visuomenė nesugeba išlipti iš XX a. Bet gal taip yra todėl, kad mes patys ir kuriame savo visuomenę, patys ir ugdome tuos jaunus žmones? Kokia nauda iš suvokimo, jog atsiliekame, jei mokytojai šiandien vis dar nuasmenina kiekvieną jauną asmenybę, palieka ją „plaukti pasroviui“, neatsižvelgdami į jos unikalumą? Liūdniausia, kad net ir tie „vienetai“ mokykloje dažniausiai yra tiesiog numylėtiniai – mokiniai, kuriems pataikauja mokytojas, o šie ima pataikauti jam. Abi pusės nori būti mėgstamos ir mylimos. Tačiau tai irgi nėra išeitis. Reikia kalbėtis su visais vaikais. Ne tik kalbėtis – mokytojas turėtų atrasti būdą, kaip kiekvieną iš jų reikėtų prakalbinti, kalbėtis jo kalba. Santykis tarp mokytojo ir mokinio yra labai svarbus. Šiandien jo nėra. Mokytojai  negirdi vieni kitų, negirdi mokinių, mokiniai negirdi mokytojų, nėra jokio tarpusavio santykio, kuris galėtų išvesti mus iš tos mokyklinės hierarchijos gniaužtų, kur mokytojas yra viršesnis už mokinį t.y autoritetas savaime.

Ar mūsų tautai reikalinga kūrybinga asmenybė, o gal mums patogesni nuasmeninti vienetai?

Priklauso nuo to, kokią tautą mes kuriame. Ar tokią, kurioje visi žmonės kiekvieną dieną sėdi prie televizorių ekranų ir aiškina , koks pasaulis yra neteisingas, ar tokią, kuri nebijo kalbėti ir veikti, kuri bando išlipti iš sintetinio pasaulio, sintetinės visuomenės, kurią mes kuriame dabar.

Ar reikalingi kokie nors pakeitimai profilinio mokymosi sistemoje?

Žinoma, kad reikalingi. Visų pirmą manau,kad mokiniams reikėtų suteikti daugiau laisvės renkantis ugdymo dalykus. Kol kas egzistuoja tik humanitarinių, socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų profiliai, kurie yra griežti ir dažniausiai neredaguojami. Juos mokiniai turi savarankiškai susidaryti baigę 10 klasių. Manau, kad turėtų atsirasti galimybė redaguoti pasirenkamus profilius, ar tiesiog leisti rinktis ugdymo dalykus, kurie yra įdomūs mokiniui, o ne rinktis juos todėl, kad taip reikia. Mokiniui taip pat reikėtų suteikti galimybę jį dominančius dalykus pasirinkti anksčiau. Mokykloje taip pat trūksta filosofijos, psichologijos, literatūros, meno srities dalykų. Šiuo metu  apskritai reikėtų sugriauti visą mokymosi sistemą negalvojant, kaip reikės ją atkurti. Reikėtų ją sugriauti ir viską pradėti nuo nulio.

Kokias savybes mokykla turėtų perduoti vaikui?

Mąstymą , sąmoningumą, pasitikėjimą, žingeidumą, laisvę rinktis, nuoširdumą, gebėjimą bendrauti, suprasti, atrasti. Mokykla turėtų paruošti žmogų  tolimesnei gyvenimo kelionei. Ji turėtų perduoti vaikui ne kažkokį primestą, pseudointelektualų žinojimą, nuo kurio pūva mūsų visuomenė, o išmintį.

Kiek svarbus yra mokinio, mokytojo bei tėvų bendradarbiavimas? Ar šiandien jis yra pakankamas?

Labai svarbus. Vaiko ugdymas nepriklauso tik nuo mokytojų, ar tik nuo tėvų, ar tik nuo paties vaiko. Čia visi turėtų veikti kaip komanda, tik tokiu atveju galima kažko pasiekti. Šiandien problemas mokykloje matome ir sprendžiame labai vienareikšmiškai:  mokytojai, tėvai ir mokiniai žvelgia į situacijas skirtingai, kiekvienas per savo asmeninę prizmę. Mokytojai kaltę dėl mokykloje iškilusių problemų suverčia tėvams, o šie – atvirkščiai, tai – užburtas ratas, kur niekas nieko negirdi, tik kaltina ir tiesmukai pozicionuoja. Vargu, ar tai galima pavadinti bendradarbiavimu.

Ar svarbu mokykloje kalbėti šiomis temomis: ksenofobija, tarplytiškumas, homoseksualumas, egzistencializmas, postmodernistinė visuomenė, religiniai skirtumai? Jei svarbu, kaip mokiniui reikėtų tokias temas pateikti? Jeigu ne – kodėl?

Be abejo, svarbu. Per šias temas ir formuojasi jauno žmogaus pasaulėžiūra, mąstymas. Žinoma, jos yra skirtos brandesniam – 11 ar 12 klasės mokiniui. Tačiau manau, kad net ir per metus ar dvejus įmanoma juos supažindinti su šiais ir panašiais klausimais.

Kaip? Yra daug įvairiausių būdų. Viskas priklauso nuo to, kokio rezultato siekiame. Jei tiesiog norime, kad mokinys žinotų, kas yra ksenofobija, tarplytiškumas, homoseksualumas, egzistencializmas, postmodernistinė visuomenė ir religiniai skirtumai, tada tereikia jam duoti vadovėlį su sąvokomis ir po mėnesio leisti jam išlaikyti testą su pasirenkamais atsakymais. Deja, nemanau, kad tai padėtų atrasti jaunuoliui  asmeninį požiūrį į šiuos dalykus. Tai būtų dirbtina. Tikrasis mąstymas ir pasaulėžiūra susiformuoja per jausmus, nuoširdumą, atvirumą ir tikrumą. Manau, kad kinas, pasaulinė literatūra, teatras, gyva diskusija yra vieni geriausių ir veiksmingiausių būdų, kaip būtų galima priartėti prie šių temų analizės ir suvokti jų reikšmę šiandieniniame pasaulyje.

Ar reikėtų kalbėti apie smurto visuomenę mokykloje? Apie smurto proveržius, pasireiškimo formas?

Taip. Mokykloje reikėtų kalbėti daugybe temų, kurios šiandien dažnai yra užglaistomos, slepiamos, ignoruojamos. Reikėtų kalbėti atvirai ir nesistengti kažko nuslėpti, reikia bandyti spręsti, griauti, keisti, iš tikrųjų kalbėtis. Tylėdami tik toliau auginame žmones, kurie neturi jokio supratimo apie šias problemas.

Kodėl mokykla tampa vis didesniu kalėjimu, o ne vieta, kurioje jauni žmonės ruošiami tolesniam gyvenimui?

Nes mokykloje labai dažnai jaučiama ir naudojama prievarta. Nekalbu vien apie fizinę prievartą, nors, žinoma, ir tokių atvejų pasitaiko. Turiu omenyje psichologinę prievartą. Mokykla veikia pagal štampus ir griežtas taisykles, o tai niekuo nesiskiria nuo bet kokios prievolės. Santykis į mokyklą turėtų kardinaliai kisti, kartu su pačios ugdymo įstaigos sistema. Mums reikėtų atrasti platesnį požiūrį, susimąstyti, kas apskritai yra mokykla, ar jos lankymas turėtų būti privalomas, kokia turėtų būti jos funkcija ir tikslas šiandieniniame pasaulyje.

Ko palinkėtumėte ateinančioms mokytojų bei mokinių kartoms?

Linkiu pradėti kalbėtis. Tai būtų pradžia. Mokytojams taip pat linkiu nelikti paskutiniais mokytojais…

Spektaklis „Klamo karas“ balandžio 7, 14 ir gegužės 11 dienomis. Bilietai: http://www.tiketa.lt/LT/aat__arturo_areimos_teatro_spektaklis__klamo_karas_15806

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s