Kūrybos ir laisvės proveržis LINK vasaros stovykloje – kitoks požiūris į edukaciją

Grupė aktyvių žmonių jau aštuntąjį kartą kviečia į vaikams ir jaunimui skirtą vasaros stovyklą LINK. Stovykla, pasitelkiant taikomąją kūrybą, siūlo prisiliesti prie kuo įvairesnių sričių – technologijų, menų, išgyvenimo, chemijos, fizikos, muzikos ar sporto. Apie Strazdų kaime vykstantį potyrį, kitokį požiūrį į edukaciją, pozityvios tėvystės idėjas ir taikomąją kūrybą kalbamės su viena iš stovyklos įkūrėjų, organizatore, psichologijos mokslų magistrante – Fausta Tamašauskiene.

Stovykla LINK – jaunimo organizacijos LINK inicijuojamas projektas. Gal galite plačiau papasakoti apie pačią organizaciją, jos tikslus, kokių siekių vedami susibūrėte?

LINK iniciatyva atsirado LINK stovyklos pagrindu. Pirmus metus glaudėmės po kitos organizacijos stogu, tačiau greitai pajutome, kad su savo idėjomis sunkiai telpame į kitų sugalvotus rėmus, norėjosi daugiau nepriklausomumo, tad su bendraminčiais įkūrėme LINK iniciatyvą. Pripažinsiu – kurdami savo organizaciją mažai galvojome apie jos tikslus, viziją. Tiesiog turėjome daug idėjų ir ieškojome, kaip jas įgyvendinti. Toliau tęsėme savo vasaros stovyklų veiklą, pajutome, kad ir likusius metus norisi kažką nuveikti, tad pradėjome organizuoti atviras nevaržomos kūrybos dirbtuves Vilniaus mieste, į kurias susirinkdavo 60 – 70 žmonių. Vis dažniau susilaukdavome kvietimų atvykti į mokyklas, renginius, konferencijas, kitas stovyklas, tad savo veiklą papildėme išvažiuojamosiomis dirbtuvėmis. Kartą buvome pakviesti į Lietuvos technologijų mokytojų konferenciją, kur vedėme savo popierinių tiltų dirbtuves pilnai technologijų mokytojų auditorijai. Net praėjus 2 – 3 metams po šios konferencijos vis netikėtai susitinkame su joje dalyvavusiais mokytojais, kurie taiko mūsų metodą savo pamokose. Tai be galo džiugina!

Stovyklą LINK organizuojate jau aštuntus metus. Kokia buvo pradžia – kaip gimė stovyklos idėja, kokių veiksmų ėmėtės pirmaisiais metais, siekdami ją įgyventinti?

Stovyklos idėja gimė visai netikėtai – ilgoje kelionėje traukiniu Vilnius – Klaipėda. Pamenu, jog traukinys buvo perpildytas, tad su draugu Algirdu sėdėjome ant atlenkiamo gulto virš kitų keleivių galvų ir pasakojome istorijas iš vaikystės. Algirdas prisiminė savo patirtis stovyklose, kur vaikai tiesiog spardydavo kamuolį ir maudydavosi, o pagrindinis stovyklos akcentas buvo beždžioniukų diskoteka arba paskutinio vakaro metu vykstantis talentų šou. Pagalvojome, kad laiką stovykloje galima praleisti prasmingiau, todėl galime suorganizuoti geresnę stovyklą! Taip toje pačioje kelionėje sudėliojome pirmąją stovyklos programą. Tiesa, vasara buvo jau įsibėgėjusi, tad tais metais su stovykla nestartavome, bet pasižadėjome šios idėjos nepaleisti kitiems metams. Taip ir padarėme.

Žvelgdami atgal visuomet su plačia šypsena prisimename stovyklos pradžią. Stebimės, kaip mums apskritai pavyko surinkti stovyklautojus. Buvome antro kurso studentai, neturėjome jokios patirties stovyklos organizavime, tačiau buvome labai užsidegę bei optimistiški. Pirminis planas buvo daryti stovyklą viešoje teritorijoje prie apleisto dvaro, kur nebuvo nei elektros, nei vandens. Pagrindinis mūsų kriterijus buvo vieta, nevaržanti kūrybinės laisvės, galimybė statyti namelius medžiuose, kabinti supynes. Paskelbėme netgi dvi pamainas! Kabinome plakatus, nešiojome skrajutes, skambinome mokykloms. Artėjant vasarai supratom, kad nepaisant visų pastangų – dviejų pamainų mums nepavyks surinkti, o ir numatytos vietos trūkumai kuo toliau, tuo labiau uždengdavo privalumus. Po ilgų diskusijų tvirtai nusprendėme atšaukti vieną pamainą ir stovyklą perkelti į visai kitame Lietuvos gale esančią mano senelių sodybą vienkiemyje giliai tarp miškų. Žinojome, kad stipriai rizikuojame prarasti užsiregistravusiųjų pasitikėjimą, tačiau be galo džiaugiamės, kad tais pirmaisiais metais atsirado net 30 vaikų, kurių tėveliai patikėjo mūsų idėjomis ir leido savo vaikus į stovyklą. Tiesa, didelė dalis ir toliau grįždavo į mūsų stovyklas, kol išaugdavo iš galimo amžiaus grupės.

lifto statyba.JPG

Užsiimate edukacija, pasitelkiant taikomąją kūrybinę veiklą. Gal galite plačiau papasakoti apie tokį stovyklos konceptą – lavinti vaikus, pasitelkiant praktinius-kūrybinius įgūdžius?

Neretai moksleiviams kūryba asocijuojasi su rašinių rašymu arba dailės pamokomis. Mes savo stovykloje bandome išplėsti šią sąvoką – kūryba yra be galo svarbi pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Juk gyvenime labai dažnai susiduriame su situacijomis, kuriose neužtenka paprastų taisyklių, o norint jas išspręsti reikia pasitelkti kūrybines galias: mokėti į situaciją pažvelgti iš įvairių pusių, pritaikyti turimas žinias, aiškiai perteikti savo mintis ir dirbti komandoje su skirtingais žmonėmis.

Tad stovykloje mes stengiamės pateikti praktinius iššūkius iš kuo įvairesnių sričių – technologijų, menų, išgyvenimo, chemijos, fizikos, muzikos ar sporto. Juk kūryba reikalinga visur! Tikime, kad efektyviausias mokymasis vyksta per patyrimą – bandant pačiam kažką daryti. Skatiname nebijoti bandyti ir dar svarbiau nebijoti suklysti, o suklydus pergalvoti ir bandyti dar kartą. Mūsų tikslas yra įgalinti kiekvieną stovyklautoją ieškoti būdų, o ne sustoti vos išgirdus galvoje mintį: „aš to niekad nedariau, aš nemoku“.

Vienas nuostabiausių jausmų, kai stovyklos pabaigoje visai nebereikia programos – jaunuoliai įgyvendina savo sugalvotus projektus, kartu kuria, prašo skirti daugiau laisvo laiko, nes nori savarankiškai ar grupelėmis nuveikti tiek daug dalykų, nes atsivėrė tokie galių horizontai!

Papasakokite plačiau apie save. Kodėl studijose įgytas psichologijos žinias nusprendėte taikyti būtent darbe su vaikais? Kokią patirtį Jums suteikė stovyklos organizavimas, su kokias iššūkiais teko susidurti?

Studijuodama pirmame kurse Vilniaus Universitete supratau, kad man labai trūksta praktikos, norisi  veikti kažką daugiau, praktiškai prisiliesti prie psichologijos. Taip atsidūriau Paramos vaikams centre Big Brothers Big Sisters programoje, kur bendravau su mergaite bei aktyviai dalyvavau įvairiuose stovyklose ir mainuose. Ėmiau vis daugiau domėtis vaikų psichologija, edukacija, neformaliu ugdymu. Tad nutarus įkurti stovyklą jau turėjau šiek tiek patirties bendravime su vaikais. Vėliau savo profesiniame kelyje taip ir likau prie vaikų ir paauglių psichologijos.

Pati stovykloje išmokau labai daug. Kadangi kūrėme stovyklą patys, be jokios pagalbos, teko pasimatuoti įvairiausių vaidmenų: nuo juridinių, administracinių reikalų tvarkymo, sutarčių rengimo, bendravimo su tėvais, pirmosios pagalbos –  iki tento kniedijimo, ar naudojimosi elektriniais įrankiais. Pačiai ne kartą teko drąsinti save bei nugalėti įvairias baimes, ar sugebėsiu, ar esu tam tinkama. Su stovykla taip augu kasmet.

Minėjote, kad domitės pozityvios tėvystės idėjomis – kas Jums yra pozityvi tėvystė?

Man pozityvi tėvystė asocijuojasi pirmiausia su pagarbos principu. Pagarbos kitų jausmams, kitų nuomonėms, poreikiams nepriklausomai nuo jų amžiaus. Tai auklėjimas, kuris remiasi demokratiškomis vertybėmis: suteikiamos laisvės nustatytose ribose, mokoma prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Būtent šiomis vertybėmis remiamės dirbdami su jaunimu savo stovyklose. Stovyklautojus skatiname išsakyti savo nuomonę, leidžiame rinktis norimas veiklas, vaidmenis, įsitraukimą, priimti sprendimus, suteikiame plačias galimybes įgyvendinti savo idėjas. Žmonės išgirdę, jog dirbame su paaugliais, dažnai reaguoja su nuostaba ar netgi užuojauta, jog grupė be galo sunki, paaugliai juk nevaldomi. Tai kiekvieną kartą mane iš naujo nustebina, nes priimant kiekvieną jaunuolį lygiavertiškai, su pagarba jo individualumui, mums pavyksta sukurti bendradarbiavimo santykius.

superturbo nuotrauka – kopija.JPG

Ar pati galėtumėte įvardinti tokį apibrėžimą, kaip „šiuolaikinis vaikas“. Ar bėgant laikui pastebite, kad darbe su vaikais reikalinga taikyti naujus mokymo metodus, rasti kitokių būdų, kaip prieiti prie šiandienos vaikų?  

Apibrėžti šiuolaikainį vaiką man nėra lengva. Vaikai turi tuos pačius poreikius nepriklausomai nuo laikmečio, nemanau, jog tai keičiasi. Kiekvienas jų nori būti mylimas, reikšmingas, pastebėtas, nori būti grupės dalimi, siekia realizuoti savo gebėjimus, atrasti savo vietą pasaulyje. Skirtumas tik toks, kad pasikeitė veiklos rūšys ir gaunamos informacijos kiekis. Tai iš esmės nekeičia pačio vaiko, keičia jo įpročius – visko norisi greičiau, daugiau, ryškiau. Tad dirbant su vaikais ar jaunimu teorinė valandos trukmės paskaita neturi jokios prasmės, šiuolaikiniam vaikui tiesiog neužtenka stimuliacijos ir jis jos ima ieškoti kitur. O tada jau mes skundžiamės, kad jaunimui neįdomu, jie negali atsitraukti nuo technologijų. Tikrai gali! Ne kartą esu girdėjusi iš paauglio, kad pirmą vakarą išsikrovus telefonui, įsikišo jį į kuprinės kišenę ir taip jo ir nebeprireikė. Šiuolaikiniai vaikai mėgsta veikti, patirti – tad reikia leisti jiems veikti. Suteikiant galimybę tyrinėti, mokytis per patyrimą, siūlant jų poreikius atitinkančias veiklas, drąsinant įsitraukti bei puoselėjant bendruomeniškumą – jaunuoliams visiškai nebereikia užsidaryti virtualiame pasaulyje.

Grįžtant prie LINK stovyklos – kuo ši stovykla yra išskirtinė? Kuo skiriatės nuo kitų vaikams ir jaunimui organizuojamų stovyklų?

Šioje stovykloje galima daryti dalykus, kurių negalima daryti niekur kitur – nei namie, nei mokykloje, nei kitose stovyklose. Čia statome namelius medžiuose, plaukiojame savo pačių pasistatytais plaustais, neriame į vandenį nuo savo sukonstruotų vandens čiuožyklų, patys atliekame chemijos ar fizikos eksperimentus, leidžiame raketas, išbandome įvairiausias menų technikas. Mes suteikiame pasitikėjimą – kiekvienas gali gręžti, pjauti, lipti į medį su apraišais, siūti nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Tiek merginos, tiek vaikinai, nepriklausomai nuo stereotipinio požiūrio, čia turi vienodą galimybę dalyvauti veiklose. Nedrąsesnius stengiamės padrąsinti, bet nieko daryti neverčiame. Vaikai greitai pajunta savo laisvę ir galią kurti.

Gal gali plačiau papasakoti apie organizatorių komandą?

Stovykla kasmet yra tokia, kokią ją sukuria tų metų komanda – atsinešdami savo patirtis, žinias ir žinoma idėjas. Stovyklos komanda nėra tiesiog vadovai, jie yra ir organizatoriai, dirbtuvių vedėjai. Šie metai išskirtiniai tuo, kad pirmą kartą į stovyklos komandą įtraukiame 3 buvusius stovyklautojus. Jie padeda į stovyklą pažiūrėti iš tokio kampo, iš kurio mes niekaip negalime pažvelgti – būtent per stovyklautojo prizmę. Tikimės, kad tai padės dar labiau patobulinti stovyklą, kad ji atspindėtų stovyklautojų poreikius.

Stovyklos komandą sudaro jauni, kompetetingi savo sričių atstovai, turintys kuo pasidalinti su stovyklautojais. Šių metų komandoje turime chemiką, istorikę, fizikų, dar besimokančius filologę, kūno kultūros specialistą, teatro, kino ir muzikos entuziastų. Kadangi patys dar puikiai prisimename paauglystę, nesunku įsijausti į stovyklautojų padėtį ir išlaikyti su jais betarpišką, lygiavertį santykį, kas ypatingai svarbu jaunuolimas šiame amžiaus tarpsnyje. Praeitais metais per stovyklos aptarimą vienas stovyklautojas pasakė, kad ši stovykla yra puiki tuo, jog čia nėra suaugusiųjų.

Kokią žinutę norėtum perduoti vaikams ir jų tėveliams, besidomintiems šia stovykla?

Niekada nebijokit bandyti ir išmokti kažką naujo! Tai galite pradėti daryti užsiregistravę į LINK stovyklą.

Daugiau informacijos: http://link-iniciatyva.lt

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s