VU istorijos fakulteto profesorė Jurgita Verbickienė: „Jei kiekvienas nuspręstų perskaityti po vieną knygą apie Lietuvos žydus, požiūris keistųsi“

Vis daugiau žydų bendruomenės narių reiškia susirūpinimą  suaktyvėjusio antisemitizmo padėtimi pasaulyje. Europos žydų kongreso (EJC) kasmetinėje ataskaitoje išryškėja, jog 2018-aisiais buvo nužudyta daugiausia žydų per vienus metus per pastaruosius dešimtmečius. Tuo tarpu Lietuvoje 2019-ųjų rugsėjį prie žydų bendruomenės namų Vilniuje iš žemių supilta svastika. Spalį sostinėje svastika išpurkšta ant pastato kitoje miesto dalyje, Šiauliuose išniekintas paminklas Chaimui Frenkeliui, ant Kauno choralinės sinagogos rastas nacistinis užrašas. Kodėl kyla naujų antisemitizmo apraiškų, kokiame etape esame, kaip visuomenė, kaip diskutuoti apie moralinę ir teisinę atsakomybę bei neapykantos nusikaltimus – kalbamės su VU istorijos fakulteto profesore Jurgita Verbickiene. 

Pastebima, kad antisemitinių išpuolių JAV ir Europoje pastaruoju metu tik daugėja. Pastarieji įvykiai Lietuvoje taip pat rodo išaugusį antisemitinių išpuolių skaičių. Istorijos profesorius – Saulius Sužiedėlis, yra teigęs, esą: pasąmonėje egzistuojantis antisemitizmas, ksenofobija ar romofobija išliks, tačiau mes turime labai akylai stebėti politinę, socialinę, ekonominę situaciją ir iš karto numatyti, remdamiesi istorijos pavyzdžiais, kas gali atsitikti, jei neįvertinsime tokių krizių“. Ar pasikeitęs šiandieninis politinis ir socialinis kontekstas reikalauja to akylesnio stebėjimo? Koks tas šiandieninis kontekstas ir kodėl kyla naujų antisemitizmo apraiškų?

Pastarojo meto įvykiai visame pasaulyje, iš tiesų, verčia labai smarkiai sunerimti. Paminėjote Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose pastaruoju metu įvyko pakankamai nemažai išpuolių, taip pat Prancūzijoje, kur matėme išpuolius prieš tam tikrus su judaizmu susijusius simbolius. Esminė problema turbūt yra ta, jog pasaulis labai smarkiai radikalėja. Įvairios politinės jėgos ir organizacijos, kurios reiškia neapykantą, dominuojančios tautos viršenybę, vis drąsiau reiškia savo nuomonę ir skinasi kelią į politiką. Kas keičiasi pasaulyje? Turbūt pasaulis atsikando daugiakultūriškumo propaguotos idėjos, kuri ne visose valstybėse tiko. Taip pat, nepaisant to, kad egzistuoja pakankamai didelė edukacijos sistema, orientuota į tolerancijos ugdymą, antisemitizmo ir ksenofobijos įveiką, ji arba neduoda pakankamai gerų rezultatų, arba duoda tik tam tikroje kartoje. Visa sistema, tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose, labiau orientuota į jaunosios kartos ugdymą, paliekant nuošalyje vidutinio ir vyresnio amžiaus žmones, kurie nepraėjo tokio tipo edukacijos, tačiau yra sprendimų priėmėjų pozicijose. Taip pat, ypatingai svarbu paminėti, kad vis dar nėra sukurti mechanizmai, kurie padėtų atpažinti antisemitizmą – koks požymis, veiksmas, žodis yra antisemitizmas. Pastebima pernelyg daug tolerancijos latentiniam antisemitizmui, kai anekdotas apie žydus ar netinkamas palyginimas, apibūdinamas kaip iš tradicijos ateinantis dalykas. Santykis su tradicija, kuri yra ksenofobiška, ir nenoras permąstyti, ar šiandienos pasauliui tinka tos tradicijos, kurios žeidžia kitus žmones, ir veda į tai, ką turime.

Kas mums trukdo įsisąmoninti Holokaustą ir išmokti istorijos pamokas, o jas išmokus, tapti pakantesniems pykčio protrūkiams, kurių šiandien yra daug? Kaip teigė istorikas dr. Hektoras Vitkus, reikia kelti klausimą – ne ką daryti, kad mums taip neatsitiktų, o ką daryti, kad mes to nepakartotume“? 

Holokaustas, apie kurį dažniausiai kalbame, nėra vienintelis genocidas įvykęs šiais laikais, nors ir labai didelio masto, itin išskirtinis bei turintis daugybę kitiems genocidams nebūdingų požymių. Tačiau daugelis pamiršta apie Ruandos ir Jugoslavijos genocidus, kuriose žmonės buvo žudomi dėl išpažįstamos religijos. Visa tai reikia permąstyti, dėti didžiules pastangas, kad visuomenė nustotų blokuoti tokią informaciją. Atsparumas šiai informacijai, manau, vėlgi susijęs su karta. Jaunoji karta yra daug jautresnė, nei vyresnioji karta, įkritusi į sovietinės amnezijos būseną. Tačiau pastarojo meto įvykiai, kurie skatina verifikuoti šiuos dalykus, yra Jono Noreikos (Generolo Vėtros) ir Kazio Škirpos situacija. Šiandien mes nebeturime atsakymo, kokie yra tautinių herojų požymiai ir bruožai. Ar tautinis herojus gali būti padaręs nusikaltimus žmoniškumui? Atkreipkite dėmesį, kad ankstesniu laikotarpiu tokie klausimai išvis nebuvo keliami. Tai yra tam tikras naujas etapas, susijęs su istorinės atminties siužetų kūrimu bei mokymusi suprasti, kas įvyko, todėl yra pakankamai skausmingas. 

Kaip megzti dialogą su žmonėmis, turinčiais antisemitinių nuostatų? Kokių priemonių reikėtų imtis, kad edukacija būtų efektyvi ir pasiektų šią grupę žmonių? 

Vidutinio ir vyresnio amžiaus grupėms praktiškai neegzistuoja jokios edukacijos sistemos –  nėra einama į mokyklą, informacija nėra gaunama, jei jos nesinori. Tai žmonės, turintys didžiulę pasirinkimo teisę ir laisvę. Bet kalbėjimasis apie temos aktualumą, žiniasklaidos įjungimas, argumentų ieškojimas, siūlymas skaityti vienas ar kitas knygas. Ypatingai šiemet, kai minime 300-ąsias Vilniaus Gaono gimimo ir Lietuvos žydų istorijos metus. Jeigu kiekvienas nuspręstų perskaityti po vieną knygą apie Lietuvos žydus, matyt, kad tas požiūris keistųsi. Tai yra kultūros ir išsilavinimo dalykai. Kita vertus, mes negalime pakeisti absoliučiai visos visuomenės. Nėra gerai, jei visuomenė mąstytų vienodai, net jei tas mąstymo objektas yra antisemitizmas ir požiūris į žydus.

Esate sakiusi, jog istoriškai, viena iš pagrindinių sąlygų, lėmusi priešiškumą prieš žydus – judaizmo suvokimas kaip grėsmė krikščionybei. Atrodo, jog šiandieną visuomenė nesiremia į krikščionybę kaip į vienintelį vertybinį pagrindą. Tačiau, pasaulyje galime užčiuopti stiprėjančius radikaliosios dešinės judėjimus, kurie atranda atramą ir jaunimo tarpe. Priešiškumo matosi daug, tačiau kokiu pagrindu remtume tą priešiškumą? 

Nepaisant to, koks jaunimas būtų atviras ir pasaulietiškas, žymi dalis įsivaizdavimų ir stereotipų įsisavinama namuose, iš patikimų šaltinių, todėl informacija nėra verifikuojama arba verifikuojama labai sunkiai. Psichologai pastebi, kad etniniu pagrindu susiformavę stereotipai įsisavinami gana anksti, dažnai dar neturint jokio kontakto su vienos ar kitos tautos atstovais bei labiausiai nepasiduodantys įveikai. Visuomenė bando keisti tėvus, kurie formuoja tokį vaiko požiūrį, o tuomet ir vaikus, kurių požiūris jau susiformavęs dėl artimų ir neverifikuojamų šaltinių. Tai yra atsakymas, kodėl nepaisant įvairių pastangų ir pokyčių kuriuos patiria šiandienos jaunimas – atvirumas, pokyčių siekimas, pasaulietiškumas, visgi egzistuoja radikaliosios dešinės grupės, latentiniai antisemitiniai ir ksenofobiniai požiūriai ir pajuokavimai, atskirų tautų suvokimas, kaip svetimų arba ne visai mūsų.

Tyrinėjate lietuvių ir žydų kultūrinius santykius skirtingose istorinėse sandarose, ypatingai LDK. Kokie lietuvių ir žydų santykiai šiandienoje? Ar mes įsisaviname žydų bendruomenę kaip integralią lietuvių visuomenės dalį? Ar net kai prisimename Holokaustą, galvojame, kad mums nutiko, o ne jiems?

Turėtume sakyti, kad tai yra Lietuvos tragedija ir kad tai nutiko mums, tačiau vis dar dažnai sakome, kad nutiko jiems. Vėlgi, įsivaizduoju ontologinę seką – sunku integruoti šį procesą, nes dalis lietuvių dalyvavo Holokauste. Tai buvo nukreipta prieš labai aiškią visuomenės grupę, tam tikra kilmę, religiją ir lietuviai nebuvo kitoje barikadų pusėje. Žinoma, ne visi, tačiau dalis buvo prie vykdytojų. Tai yra tam tikra trauma, tragedija, nes kaip suprasti, kad vieni piliečiai žudė kitus piliečius? Politiškai, Lietuva jau seniai yra priėmusi sprendimą, kad Holokaustas traktuojamas, kaip ištikęs Lietuvos visuomenę. Kasdieniame lygmenyje, tos atskirties visgi yra pakankamai daug. Tačiau toji nuosekli politinė linija, kurios laikomasi ir edukacinėje sistemoje, turėtų visgi kažkada pralaužti ledus, bet tai yra kokybinių ir kompleksinių pasikeitimų rezultatas. Šiandieną žydų bendruomenė Lietuvoje yra itin maža – čia gyvena kiek daugiau nei trys tūkstančiai žydų kilmės žmonių, apie kuriuos dalis lietuvių turi nuomonę galimai nei karto jų nematę. Vėlgi, politiškai santykiai yra geri, egzistuoja i nemaža dalis visuomenės, kuri domisi žydų paveldu, jidiš kalba, Lietuvos žydų istorija. Procesas lyg ir pajudėjęs, tačiau iš savo žydų kilmės draugų suprantu, kad jie nesijaučia saugiai. Pradėjęs bendrauti su žmogumi ir iš istorijos ar namų interjere pastebint kai kuriuos istorinius elementus, dažniau pats nusprendi, kad tai yra žydų kilmės žmonės, negu jie patys  tau pasako. Tam tikra specifika, tikriausiai rodo, kad tie žmonės visgi ne visada jaučiasi saugūs.