Kalnai yra pauzė: patirtys ir Gorce kalnų maršrutas

Retai rašau apie keliones, nes dažnai man rodosi, kad tai, ką iš jų parsivežu nėra visiems aktualu. Nepasidalinu praktiniais patarimais, kaip efektyviau susikrauti kuprinę, kokius žygio batus naudoti, kiek laiko ar energijos pareikalaus pasirinktas maršrutas. Man norisi parašyti apie tai, ką į save rinkau dienomis, savaitėmis, mėnesiais, o tuomet iškeliavusi suvirškinau, išnarpliojus minčių labirtinus, išgryninau. 

PATIRIU GILIAU, KAI TURIU MAŽIAU 

Kai savo partneriui pavedžiau suplanuoti kelionę savo gimtuosiuose kraštuose – norėjau pamatyti viską. Vilniaus tempo varoma, nejučiomis vis įkalu sau į galvą, jog kiekis – tai viršenybė. Gėda yra neperskaityti, nepamatyti, nesudalyvauti, nesužinoti. Užsisukusi toje gausoje, skaitau knygas, kurių veikėjų vardų po savaitės nebeatsimenu. Žiūriu filmus, po kurių nebelieka laiko diskusijai, dėl kito, eilėje laukiančio filmo. Negalėdama išsirinkti tarp dviejų renginių, nueinu į juos abu, ir nebeturiu jėgų nei apie vieną iš jų pareflektuoti. 

Todėl kai pasiekusi kelionės tikslą pagaliau nusimečiau į pečius nuo svorio įsirėžusią kuprinę ir išraiškiu krūtinės mostu įkvėpiau pilnus plaučius oro, per stuburą šalto prakaito virpuliu perėjo suvokimas – PATIRIU GILIAU, KAI TURIU MAŽIAU. Ir visuomet, vien tik pasikėsinus į tokio pojūčio įžodinimą, iš karto jaučiuosi pralaimėjusi, nes tai nuskamba, kaip elementarus žinojimas, atviras kiekvienam jo ieškančiam. 

NES nėra skanesnio sumuštinio, nei tas, kurį valgai gamtoje, negalvodamas apie visas galimas pasaulio virtuves, dažnai prieinamas čia pat, vos tik įžengus į gatvę. Nėra geresnės lovos, nei kilimėlis, kurį atsinešei pats, sau ant nugaros ir nuovargis, kuomet užmiegi nespėjęs pagalvoti ant kurio šono verstis. Yra tik amžinybės ilgio diena prieš akis, einanti ne PRO, bet SU tavimi. Yra tik laikas, kuris sustoja tau prausiant veidą lediniame upelyje, geriant šaltinio vandenį vidurdienio kaitroj, parėmus galvą į mylimo petį. 

Todėl ir vėl iš naujo, gal jau šimtąjį kartą, primenu ir linkiu sau – intymesnio skaitymo, atidesinio girdėjimo, akylesnio stebėjimo, abejotino žinojimo, paliekančio vietos klausimams. Lai šie raktiniai žodžiai ir vėl suteikia prieigą prie lėto ir kokybiško būvio. Esu, kai spėju pamatyti, užrašyti ir suprasti KAIP esu. Ir niekada neatpažįstu savęs nuolatiniame judėjime. KALNAI YRA PAUZĖ.

REKOMENDACIJA

Visgi, šį kartą noriu pasidalinti ne tik mintimis ir jausenomis, bet ir puikiu maršrutu Lenkijos kalnuose. Žinoma, turint omenyje šiandieninį kontekstą, rekomendacija pravers tiems laikams, kai galėsime keliauti saugiau. Šis maršrutas ypatingai tiks tiems, kam: 

  • Pabodo tradicinės kelionės į Zakopanės Tatrus, tačiau norisi kalniškų potyrių čia pat, kaimynystėje. 
  • Didelio fizinio pasiruošimo reikalaujantys maršrutai kelia nerimą.
  • Norisi išvengti didelio mašinų ir žmonių srauto.

Būtent dėl pastarosios priežasties, rinkomės kitus, ne mažiau įspūdingus – Gorcės kalnus, esančius Lenkijos pietuose ir priklausančius Beskidų kalnų grupei. Šie kalnai kiek skiriasi, nuo tradicinio kalnų įvaizdžio, kurį tikriausiai nešiojatės savo galvose. Jie labiau primena aukštas kalvas su besikeičiančiu miškų, laukų, ar saulėtos dienos metu matomų Slovakijos Tatrų kraštovaizdžiu. Būtent tokie maršrutai mane vilioja labiausiai – kelionė per kalnus labiau primena intensyvų pasivaikščiojimą, kai kelionės tikslas ir yra pats pasivaikščiojimas, o ne pasiekta viršūnė. 

Nors aukščiausia Gorcės kalnų viršūnė – Turbacz, susilaukia nemažo turistų srauto, savo maršrutą dar kartelį apsukome taip, kad gamta mėgautumėmės kone vieninteliai. 

Pateikiu jums išsamų, vietinių rekomendacijomis pagrįstą, 3 dienų maršrutą su aktyviomis nuorodomis:

  • Kelionę pradėjome kaimelyje – Ochotnica Dolna. Siekdami išvengti parkingo mokesčio, mašiną palikome bažnyčios mašinų stovėjimo aikštelėje. Tokiu atveju, prie įprasto maršruto (8.7 km) prisidėjo dar 2 km. Kiek vėliau iš vietinių sužinojome, kad esant reikalui, šie mielai priimtų mašiną savo kieme, tad galima paieškoti ir artimesnių parkavimosi variantų. Kelias pažymėtas žaliai – šias nuorodas ir sekame iki pat viršaus. 
  • Keliavome iki pirmojo vakaro tikslo (maršrutą pradėjome 17 val. vakaro) – palapinių miestelio Gorc Baza, kuriame planavome apsistoti dvi naktis. Palapinę rezervavome kelios savaitės iš anksto, tad su savimi nešėmės tik miegmaišius ir kilimėlius (pastarųjų visgi neprireikė, nes juos parūpino ši vieta). Nakvynė dviems paroms mums kainavo 10€ žmogui. Bazė parūpina karštą vandenį ir reikiamus įrankius maisto gaminimui. O higienai palaikyti, reikia pratintis prie tekančio ledinio kalnų upelio. Mane tokia patirtis ypatingai įžemina, o karštą dušą, praėjus kelioms dienoms, vertini kaip niekad 🙂 
  • Išsimiegoję ir papusryčiavę, 7 val. Ryto pradėjome savo kelionę Turbacz viršūnės link ir atgal, žaliai pažymėta trasa. Viso priešaky laukė 24.4 km., kurie visiškai neišgąsdino – maršrutas ganėtinai lengvas, nereikalauja nuolatinio kopimo į viršų,  o nuolat besikeičiantis kraštovaizdis suteikia įdomumo. Pasiekus Turbacz, yra galimybė atsigaivinti ir pavalgyti vietinėje kavinėje, išmėginti tradicinių lenkiškų patiekalų asortimentą. Atgal grįžome tuo pačiu maršrutu, palydėjome saulę netoliese esančiame apžvalgos bokšte , pasiruošėme dar vienai nakčiai palapinių miestelyje.
  • Paskutiniąją dieną pasilikome kelionei atgal. Tuo pačiu maršrutu, kuriuo ir atkeliavome, leidomės žemyn, Ochotnica Dolna link. 
Supaprastintas maršruto variantas, kurį galite išsisaugoti ateičiai.

Man patinka keliauti lėtai, iš tiesų pasimėgauti vietomis, į kurias keliaujama, jų kraštovaizdžiu. Pastebėti būtent tos vietos niuansus – kaip, skirtingu paros metu, ant kalnų krenta šviesa ar kokia augmenija jai būdinga. Šis maršrutas tobulai tinka tokiems potyriams, aktyviam, bet lėtam, sąmoningam buvimui. Nes būdvardis lėtas man nebūtinai asocijuojasi su tempu, veikiau apibūdina buvimo kokybę. Tad dar kartą norisi priminti sau, jog KALNAI YRA PAUZĖ.