From Blog’as

ISLANDIJA : žodžių galia ir kiti magiški dalykai

Dažnai sutikdavau žmones, kurių pasakojamos istorijos atrodė mažiausia stebuklingos. Lygiai tokias pačiais intervalais, kaip ir naujų žmonių sutikimas, galvodavau – kodėl, po galais, man tokios istorijos niekada nenutinka? O iš tiesų jų nutikdavo. Kartais tris kartus per dieną, na, ar bent jau kartą per savaitę, tačiau nutikdavo. Tik mano akys kartais pamiršdavo skaityti, ir tik…

Triušių paieškos su Aidu Giniočiu

Be proto dievinu tokius teatrinius reiškinius, kai nežinai, kada pabaiga ir ar tokia išvis bus. Gal aktorius išeis vidury pjesės? gal štai dabar pati būsiu paprašyta užlipti ant scenos?  gal mano užrašų knygelė bus liudininkė įvykių, atsitikusių būtent šioje scenoje?  Būtent tokiame reiškinyje ir teko apsilankyti balandžio 14 – ąją, Vilniaus mažajame teatre, kur vyko…

Pokalbis su Šarūnu Zenkevičiumi

Nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra. Aprašyti visus blakstienų krustelėjimus, aplinkos triukšmą, šypsnius, žvilgsnių nukrypimus, kad skaitydami prieš akis matytume du paprastus žmones, kalbančius apie tai, ką teatras duoda gyvenimui; ką gyvenimas duoda teatrui; muziką; vaikystę; siekimą to, kas neįmanoma. Apie didelius dalykus paprastai kalbamės su Šarūnu Zenkevičiumi. Vengdama įtalpinti į siaurą kategoriją, pristatau Šarūną…

„Žudyti lėtai, kad pajustų, jog miršta“ arba „NO THEATRE“ spektaklis – kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula“

Praėjus keletui dienų po „No theatre“ spektaklio rodymo, manau, jau esu pajėgi sudėlioti emocijas, kuriomis gyvenau šio pasirodymo metu. O jų būta tikrai daug, nes pavadindami tai kolektyviniu išgyvenimu, „No theatre“ komanda visiškai neapsiriko. Branginantys savo asmeninę erdvę ir atėję į šią Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus salę, dalis žiūrovų, greičiausiai, sutriko – vos…

Kaip statistinį lietuvį atvesti į teatrą? Bad Rabbits „Š.T.C – šiuolaikinis tolerancijos centras“

Štai sėdžiu bibliotekoje, lipdau žodžius vieną prie kito ir mąstau, kaip turėčiau apibrėžti statistinį lietuvį, kurį šia rašliava norėčiau pasiekti. Tačiau kreipiuosi ir į Tave, kaip į žmogų, kuriam įdomus teatras ir jame nagrinėjamos socialinės problemos. Metu žvilgsnį pro langą, o šį patraukia du vyrukai, aršiai vienas kitam įrodinėjantys, neabejoju, svarbiausias gyvenimo tiesas. Kedukai –…

Kodėl po „Savižudžio“ norėjosi gyventi?

„Lyg grįžus į namus“. Taip galėčiau įvardinti jausmą, kuris aplankė ir vėl įžengus į Vilniaus Mažąjį teatrą. Teatro kilimai, sienos, lempos, veidrodžiai, visi ir vėl su manimi sveikinosi daugiau nei po pusės metų pertraukos. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent šis, o ne kitas teatras sukuria tokį jaukumo pojūtį. Ar tai senomis teatrinėmis tradicijos grindžiama Mažojo veikla…