Tagged prisilietimai

Asmeninis teatro iššūkis – kaip diena, taip spektaklis! (I dalis)

Jau kuris laikas rašymas ir teatras mano galvoje nebedraugauja. Teatriniai įspūdžiai vis rečiau ir rečiau nuguldavo į tekstinį pavidalą, kai pajutusi, jog kritinis teatro stebėjimas atima magiją ir malonumą, palikau visas užrašų knygeles ir rašiklius namie. Asmeninis spektaklio vertinimas pastaraisiais metais apsiribojo vos keliais, tačiau labai svarbiais kriterijais: 1) ar spektaklis pasičiumpa tiek, kad tampa…

MALTA : Nietzshe, refleksijos ir asmeniniai atradimai

Kai jau 2015 – ieji su visais nuotykiais, pažintimis, vaizdais, tikslais, dainomis, filmais, artėja link galo, natūralu, kad kyla noras ir galvoje sudėlioti viską į vietas, kad 2016 – aisiais, pats sau, mano mielas, netrukdytum eiti. Nežinau, kaip Jūsų gyvenimuose, bet maniškiam tai vyksta būtent taip – aš pati sau esu tas žmogus, pastatantis sieną priešais nosį ir tuomet ilgą laiką į ją baksnojantis. Šio vieno paskutiniųjų metų įrašo pagrindinis motyvas – kelionė į Maltą ir mintys, su kuriomis keliauju per ją.

„Per Islandiją atbulomis“ („Scanorama“ filmo apžvalga)

Vilniaus kino teatruose lapkričio 5-ąją startavo Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Nuo atidarymo pradžios jau praėjo trys dienos, o aš tik dabar spėjau įšokti į šį kino traukinį, važiuojantį į „Forum Cinema Vingis“ – „Skalvijos“ kino teatrų maršrutais. Tačiau „Scanorama“, net neabejoju, iki pat lapkričio 15 d. kino salėse priglaus visus, net ir vėluojančius. Tuo…

SIRENOS`15 : „Kai aš numirsiu – ateikite persirengę paukščiais“ (Pippo Delbono „Orchidėjos“)

Klausiu savęs : Argi nepavyks man tinkamai sudėlioti minčių apie kone labiausiai emociškai paveikusį „Sirenų“ spektaklį –  Pippo Delbono „Orchidėjas“? Ir tikrai bijau, kad nepajėgsiu. Žinot, kaip kadaise Herman Hesse knygoje „Siddhartha“ išsireiškė : „Words do not express thoughts very well. They always become a little different immediately they are expressed, a little distorted, a little…

SIRENOS`15 : Kiek kartų dar liko įkvėpti? (K. Mitchell „Plaučiai“)

Rugsėjo 29d. “Sirenos“ pakvietė į pirmąjį užsienio programos spektaklį. Menų spaustuvėje buvo pristatomas Katie Mitchell spektaklis „Plaučiai“. Festivalio akcentu laikydami būtent užsienio programą, „Sirenos“ šiemet pasitinka su šūkiu : „Visa kita nesvarbu“. Kiekvienais metais žaviuosi festivalio pasirenkamomis frazėmis. Štai pernai buvo kviesta užsukti į teatrą visų tų, kuriems atsibodo kasdienė vaidyba, šiemet akcentuojamas faktas, esą…

Gyvenimiški paveikslai, žmonės ir mūsų būdai susišnekėti

Visaip gali vertinti laiką. Štai galiu sakyti, kad buvau šioj magiškoj šaly tokį laiko tarpą, kad žolę laukuose, kurią mindama kasryt keliaudavau į darbą, pjovė du kartus. Arba buvau ten 110 saulės patekėjimų ir  109 saulės nusileidimus. Jei vertinsim apkabinimais – skaičius darosi dar apvalesnis, o jei praeitimi – dabartimi – ateitimi, tai renkuosi vidurį.…

ISLANDIJA : žodžių galia ir kiti magiški dalykai

Dažnai sutikdavau žmones, kurių pasakojamos istorijos atrodė mažiausia stebuklingos. Lygiai tokias pačiais intervalais, kaip ir naujų žmonių sutikimas, galvodavau – kodėl, po galais, man tokios istorijos niekada nenutinka? O iš tiesų jų nutikdavo. Kartais tris kartus per dieną, na, ar bent jau kartą per savaitę, tačiau nutikdavo. Tik mano akys kartais pamiršdavo skaityti, ir tik…

Triušių paieškos su Aidu Giniočiu

Be proto dievinu tokius teatrinius reiškinius, kai nežinai, kada pabaiga ir ar tokia išvis bus. Gal aktorius išeis vidury pjesės? gal štai dabar pati būsiu paprašyta užlipti ant scenos?  gal mano užrašų knygelė bus liudininkė įvykių, atsitikusių būtent šioje scenoje?  Būtent tokiame reiškinyje ir teko apsilankyti balandžio 14 – ąją, Vilniaus mažajame teatre, kur vyko…

Pokalbis su Šarūnu Zenkevičiumi

Nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra. Aprašyti visus blakstienų krustelėjimus, aplinkos triukšmą, šypsnius, žvilgsnių nukrypimus, kad skaitydami prieš akis matytume du paprastus žmones, kalbančius apie tai, ką teatras duoda gyvenimui; ką gyvenimas duoda teatrui; muziką; vaikystę; siekimą to, kas neįmanoma. Apie didelius dalykus paprastai kalbamės su Šarūnu Zenkevičiumi. Vengdama įtalpinti į siaurą kategoriją, pristatau Šarūną…

„Žudyti lėtai, kad pajustų, jog miršta“ arba „NO THEATRE“ spektaklis – kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula“

Praėjus keletui dienų po „No theatre“ spektaklio rodymo, manau, jau esu pajėgi sudėlioti emocijas, kuriomis gyvenau šio pasirodymo metu. O jų būta tikrai daug, nes pavadindami tai kolektyviniu išgyvenimu, „No theatre“ komanda visiškai neapsiriko. Branginantys savo asmeninę erdvę ir atėję į šią Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus salę, dalis žiūrovų, greičiausiai, sutriko – vos…