„Šiuolaikiniame pasaulyje, kur svarbesnis produktyvumas ir rezultatas, užmirštamos kertinės vertybės – žmogiškumas ir meilė“, – apie Artūro Areimos režisuotą spektaklį „Po ledu“ kalba Pauliaus Nieko vaidmenį kuriantis Rokas Petrauskas. Pozityvios teatro kritikos Edinburgo Fringe festivalyje sulaukęs ir ypatingu prizu apdovanotas spektaklis – Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatre. Apie aktoriaus profesiją ir įkvėpimą, kalbamės su aktoriumi…
Jau kuris laikas rašymas ir teatras mano galvoje nebedraugauja. Teatriniai įspūdžiai vis rečiau ir rečiau nuguldavo į tekstinį pavidalą, kai pajutusi, jog kritinis teatro stebėjimas atima magiją ir malonumą, palikau visas užrašų knygeles ir rašiklius namie. Asmeninis spektaklio vertinimas pastaraisiais metais apsiribojo vos keliais, tačiau labai svarbiais kriterijais: 1) ar spektaklis pasičiumpa tiek, kad tampa…
Klausiu savęs : Argi nepavyks man tinkamai sudėlioti minčių apie kone labiausiai emociškai paveikusį „Sirenų“ spektaklį – Pippo Delbono „Orchidėjas“? Ir tikrai bijau, kad nepajėgsiu. Žinot, kaip kadaise Herman Hesse knygoje „Siddhartha“ išsireiškė : „Words do not express thoughts very well. They always become a little different immediately they are expressed, a little distorted, a little…
Rugsėjo 29d. “Sirenos“ pakvietė į pirmąjį užsienio programos spektaklį. Menų spaustuvėje buvo pristatomas Katie Mitchell spektaklis „Plaučiai“. Festivalio akcentu laikydami būtent užsienio programą, „Sirenos“ šiemet pasitinka su šūkiu : „Visa kita nesvarbu“. Kiekvienais metais žaviuosi festivalio pasirenkamomis frazėmis. Štai pernai buvo kviesta užsukti į teatrą visų tų, kuriems atsibodo kasdienė vaidyba, šiemet akcentuojamas faktas, esą…
Be proto dievinu tokius teatrinius reiškinius, kai nežinai, kada pabaiga ir ar tokia išvis bus. Gal aktorius išeis vidury pjesės? gal štai dabar pati būsiu paprašyta užlipti ant scenos? gal mano užrašų knygelė bus liudininkė įvykių, atsitikusių būtent šioje scenoje? Būtent tokiame reiškinyje ir teko apsilankyti balandžio 14 – ąją, Vilniaus mažajame teatre, kur vyko…
Nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra. Aprašyti visus blakstienų krustelėjimus, aplinkos triukšmą, šypsnius, žvilgsnių nukrypimus, kad skaitydami prieš akis matytume du paprastus žmones, kalbančius apie tai, ką teatras duoda gyvenimui; ką gyvenimas duoda teatrui; muziką; vaikystę; siekimą to, kas neįmanoma. Apie didelius dalykus paprastai kalbamės su Šarūnu Zenkevičiumi. Vengdama įtalpinti į siaurą kategoriją, pristatau Šarūną…
Praėjus keletui dienų po „No theatre“ spektaklio rodymo, manau, jau esu pajėgi sudėlioti emocijas, kuriomis gyvenau šio pasirodymo metu. O jų būta tikrai daug, nes pavadindami tai kolektyviniu išgyvenimu, „No theatre“ komanda visiškai neapsiriko. Branginantys savo asmeninę erdvę ir atėję į šią Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus salę, dalis žiūrovų, greičiausiai, sutriko – vos…
Štai sėdžiu bibliotekoje, lipdau žodžius vieną prie kito ir mąstau, kaip turėčiau apibrėžti statistinį lietuvį, kurį šia rašliava norėčiau pasiekti. Tačiau kreipiuosi ir į Tave, kaip į žmogų, kuriam įdomus teatras ir jame nagrinėjamos socialinės problemos. Metu žvilgsnį pro langą, o šį patraukia du vyrukai, aršiai vienas kitam įrodinėjantys, neabejoju, svarbiausias gyvenimo tiesas. Kedukai –…
„Lyg grįžus į namus“. Taip galėčiau įvardinti jausmą, kuris aplankė ir vėl įžengus į Vilniaus Mažąjį teatrą. Teatro kilimai, sienos, lempos, veidrodžiai, visi ir vėl su manimi sveikinosi daugiau nei po pusės metų pertraukos. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent šis, o ne kitas teatras sukuria tokį jaukumo pojūtį. Ar tai senomis teatrinėmis tradicijos grindžiama Mažojo veikla…
